Muzika

Armonų trio pristatė lietuviškos muzikos CD

nauji leidiniai

Lietuvos atlikėjų kompaktinės plokštelės, kad ir vis dažniau pasirodančios, dar yra gana retas dalykas. Žymiausi, intensyviai koncertuojantys lietuvių muzikantai, savo diskografijoje skaičiuojantys nemenką sovietinių plokštelių derlių, nejaukiai pasijaučia, kai negali svečiams padovanoti savo kompaktinės plokštelės arba džiaugiasi turėdami vienintelę, kad ir nebūtinai pačią geriausią jų repertuaro dalį atskleidžiančią (kas lieka šiek tiek jaunesnei kartai, kurios įrašų "Melodija" nespėjo išleisti?). Nejaukiai pasijaučia ir šių eilučių autorė, kai rengdama tarptautinių transliacijų projektus siūlo Lietuvos atlikėjų programas, prie iškalbingo repertuaro, deja, negalėdama nurodyti diskografijos sąrašo. Ką jau kalbėti apie kiekvieną naują programą, kurią vakariečiai atlikėjai (nebūtinai labai geri ir įžymūs) fiksuoja CD. Išleisti plokštelę nėra labai brangu, bet visi sutiks, kad gerokai didesnė bėda – platinimas. Lietuvoje CD vis dar yra pamaldžios pagarbos vertas dalykas. Įrašų parduotuvėje garantuotai gali pasijusti tikru europiečiu, nes paklosi už naują CD tiek pat, kiek Vienos ar Paryžiaus centre (jei ne daugiau). Lietuvoje leistos CD kaina daug nenusileidžia, o pardavėjas jus užtikrins, kad vieno ar kito įrašo nupirkta tik po kelis egzempliorius.

Tad keliolika metų sykiu koncertuojančio Armonų trio pirmoji kompaktinė plokštelė išties džiugina (iki šiol visi trys atlikėjai CD yra įsiamžinę kaip solistai ar kitų ansamblių dalyviai). Žymūs Lietuvos muzikantai – smuikininkė Ingrida Armonaitė, violončelininkas Rimantas Armonas ir pianistė Irena Uss-Armonienė – į fortepijoninį trio susibūrė 1988 metais. Visi trys daug koncertuoja šalyje bei užsienyje ir kaip solistai, ir kaip trio nariai. Greta tradicinio klasikinio ir romantinio šios sudėties repertuaro šeimyninis ansamblis daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai, ypač lietuvių kompozitorių kūrybai. Armonų trio repertuare – ne vienas specialiai jų ansambliui sukurtas opusas. Puiki atlikėjų technika, stilistinis išprusimas ir kūrybiškumas stimuliuoja lietuvių kompozitorių domėjimąsi šiuo ansambliu. Armonų trio parengė J. Juozapaičio, A. Jasenkos, A. Kučinsko, V. Barkausko, V. Germanavičiaus ir R. Šileikos kūrinių premjeras bei jų redakcijas (šiame CD – pirmųjų keturių autorių darbai, kiti du, kaip ir ruošiamas Z. Bružaitės opusas, pasirodys kitame CD). Muzikantams ši veikla patinka, jie vis drąsiau ir ryžtingiau suka naujosios lietuvių muzikos link, nes jiems, regis, daug įdomiau būti tiesioginiais naujos muzikos gimimo liudininkais, nei groti tradicinį kūrinį, kurio visuotinai pripažintos interpretacijos jau tarsi "užpatentuotos" garsių praeities atlikėjų.

CD Armonų trio pristato skirtingo amžiaus ir braižo lietuvių autorių kūrinius. Jurgio Juozapaičio "Mėnulio šviesa" (1999) šiame kontekste – veik romantinis kūrinys. Jaunystėje "persirgęs" modernių technikų karštine, pastarąjį dešimtmetį Juozapaitis linkęs klausyti "širdies balso", t.y. vengti kokios nors matematinės logikos, pasikliauti intuicija, nes muzika jam, kaip pats tvirtina, visų pirma – akustinis fenomenas, o vėlyvieji opusai atspindi "romantinę tradiciją su pozityvaus harmoningumo siekiu". Tuo siekiu tikrai nesuabejosi – nuo pat pirmųjų taktų kuriama ilgesio, švelnaus lyrizmo, atmiešto tauriu liūdesiu, nuotaika. Visai kaip romantikų opusuose. Šiaip vengiantis tonalumo, šioje kompozicijoje Juozapaitis neignoruoja tonacinės traukos, kuri dar labiau paryškina ryšį su XIX a. romantikų kamerine muzika. Antroji dalis įneša ritminio ir faktūrinio kontrasto, skerciškumo, tačiau styginių partijoje išlieka ilgesio "kontrapunktas". Tik nežinau, ar pavadinimas sąmoningai kompozitoriaus pasirinktas su aliuzija į garsųjį Debussy preliudą. Jei taip, tuomet jis susišauktų su patrauklia Algirdo Martinaičio "Nebaigtosios simfonijos" ar "Muzikinės aukos" idėja, kai autorius "permąsto" įteisintus muzikos istorijos objektus. Tačiau Martinaičiui apskritai įprasta "flirtuoti" su praeities muzikos pasauliais, tuo tarpu Juozapaičio braižui tai nebuvo būdinga. Akivaizdus "Mėnulio šviesos" romantinis tauraus liūdesio patosas artina autorių prie postmodernizmo estetikos, mėgstančios dialogus su praeities kultūromis.

Antanas Jasenka, kryptingai siekiantis maištininko prieš "status quo", triukšmingos muzikos kūrėjo vardo, Armonų trio 2000 m. parašė kūrinį, kurį pavadino "Melodija"(!). Melodija lietuvių kompozitoriams (ir ne tik) – lyg kokia idea fix. Vieni nuo jos vis dar bėga (kad nepasakius, bodisi), kiti atvirai deklaruoja "susitaikymą" su kelis šimtmečius dominavusia muzikos kalbos karaliene. Jasenkos "Melodijoje" rasite ir atviro melodingumo, ir įvairiomis pamėgtomis technikomis (serijine, spektrine) "preparuojamų" melodinių provaizdžių. Pats autorius teigia: "Kūrinyje naudoju baltiškas dermes, kurios sudaro akustinio intensyvumo pynę – kaip tam tikrą ekspresijos raišką, nesibaigiančios melodijos vibraciją".

Antano Kučinsko "Loop in D" (2004) pavadinimas tiesiogiai susijęs su nauju kompozitoriaus pasirinktu stiliumi, kurį jis pats vadina "kilpų muzika" (angl. loop – kilpa) ir paaiškina kaip "tam tikrą minimalizmo, diskžokėjavimo ir didžiųjų istorinių tradicijų samplaiką". "Loop in D" kilpose – F. Mendelssohno Trio d-moll fragmentai. Tačiau klausantis šios muzikos pirma mintis kyla ne apie jos "kilpiškumą", o apie teatriškumą. Muzikiniai vaizdai keičiasi diktuojami teatro ir kino muzikai būdingos logikos, kuriai svarbus momentinis išgyvenimas, koncentruotas vaizdas ir įtaiga, "kadravimo" principas. Nenuostabu, žinant, kad A. Kučinskas – per 20 dramos spektaklių muzikos autorius.

Vytauto Barkausko "Modus vivendi" (1996) – vienintelis fortepijoninio trio žanro kūrinys gausiame jo kūrinių sąraše. Nors šiam kūriniui kompozitorius pasirinko konstruktyvią dvylikatonę serinę techniką, muzikos raiška stengiasi paneigti konstruktyvumą ir piešia psichologizuotą paveikslą, kuriame lyrinius potėpius keičia dramatiški epizodai pramaišiui su skerciškais trumpam "atpalaiduojančiais" momentais. Meistriškai valdydamas kompozicijos formą, Barkauskas nepaleidžia emocinės įtampos gijos ir veda klausytoją per abstraktų emociškai turiningos žmogiškosios patirties labirintą.

Verta pabrėžti Armonų trio interpretacinį nuoseklumą, įsigilinimą, net įsigyvenimą į autorių idėjas, pagarbą ir atidumą, kaip sako Rimantas Armonas, "kompozitoriaus laiškui natų pavidalu".

Armonų trio CD išleido Lietuvos radijas, parėmus Kultūros ministerijai. Joje panaudoti 2002–2004 metų LR koncertiniai ir studijiniai įrašai. Garso režisierius – Algirdas Mateika, dailininkė – Giedrė Brazytė, fotografai – Tomas Binkis, Michailas Raškovkis, Algimantas Žižiūnas, anotacijų autorė – Vytautė Markeliūnienė.

Jūratė Katinaitė