Apie gero skonio būtinybę

Atrodytų, nėra labiau nuvalkiotos frazės, kaip "dėl skonio nesiginčijama". Atrodytų, šiais globalinės komunikacijos, multikultūrinių visuomenių, tautinės, rasinės, religinės ir kt. tolerancijos laikais šis teiginys yra toks akivaizdus, kad jau vien jo vartojimas galėtų būti blogas skonis. Bet, pasirodo, dėl skonio ir toliau (sėkmingai!) ginčijamasi ne tik asmeniniu, ne tik valstybiniu, bet ir kontinentiniu mastu. Ir vieni iš aršiausių kovotojų už gerą skonį yra, ko gero, anglai (juk niekas nepasakys, kad amerikiečiai). Nes jie jaučia pareigą kovoti už "gerą skonį" visame pasaulyje.

Taip, beveik kiekvienas nors vidurinę mokyklą baigęs anglas gali nežinoti, kur yra Suomija, bet pamatęs bent jau pastarųjų dviejų šimtmečių gamybos drabužį, baldą, daiktą ar statinį, gali apytikriai priskirti jį kuriam nors stiliui. XX amžiaus stiliai paprastai yra vadinami dešimtmečių pavadinimais, o XX a. pradžios ir ankstesnių amžių stiliai – tuo metu valdžiusių karalių vardais. Pavyzdžiui, ši kėdė yra 7-ojo dešimtmečio, o šis šviestuvas – 5-ojo dešimtmečio. Šita suknelė – Edvardo (laikų, o ne paties karaliaus, be abejo). Netgi teisme koks nors liudininkas, pasakojantis, kaip viskas vyko, kur jį užpuolė ar pan., nurodys, prie kokio namo jis tuo metu buvo – Viktorijos ar Jurgio laikų. Žodžiu, stilistinis piliečių sąmoningumas Anglijoje yra tikrai aukšto lygio. Taip pat ir jų silpnybė antikvariniams daiktams (beje, apie antikvarinių daiktų pirkimą, pardavimą, įkainojimą yra daugybė TV laidų). Kaip jau kažkada rašiau, "antikvarą" jie supranta kaip kuo labiau apiplyšusią ar aptriušusią senieną. Kuo labiau aptriušusi ar apiplyšusi – tuo geriau, nes akivaizdu, kad tai senas ir todėl jau savaime vertingas daiktas. Siuva vaikams lovų baldakimus iš dėmėtų ir skylėtų XIX a. pradžios audinių, turbūt kad atrodytų "kaip rūmuose". Visa tai, žinoma, yra jų reikalas, ir nieko bloga, jeigu tik jie nepradėtų aiškinti kitoms tautoms, kaip reikia puošti savo interjerus. Bet jie pradeda. "Neša" savo kultūrą kitiems.

Štai, pavyzdžiui, praėjusią savaitę pasirodė "elegantiškai išleistas" (sic!) albumas "Diktatorių namai" (aut. Peter York) ir televizijos kanalo "Sky" dokumentinė laida "Siaubingas didžiųjų diktatorių skonis".

Kadangi nei šios knygos, nei laidos kol kas nemačiau, čia komentuosiu ne jas, o Andrew Muellerio straipsnį apie jas, ir apskritai kalbėsiu apie "gerą skonį". Muellerio nuomone, jose "tyrinėjamas gluminantis tų, kurie turi neribotą valdžią, skonio neturėjimas", taip pat visai rimtai "bandoma išsiaiškinti, kodėl po to, kai koks nors tolimos valstybės despotas suima visą valdžią į savo geležinį kumštį, jis nevyksta į artimiausią "Conran" (suprask, prabrangaus dizaino) parduotuvę, o išsikviečia vietinį meistrą, kuris suręstų jam trijų metrų aukščio paauksuotą erelio formos sostą." Bet ką čia išsiaiškinti!? Ar neužtektų tiesiog suprasti, kad kitų tautų paprasčiausiai kitoks skonis, kitoks grožio, prabangos, vertybės ir t.t. supratimas negu anglų ar apskritai vakariečių? Jam, pavyzdžiui, keista, kodėl Zairo gyventojai nepradėdavo raitytis iš juoko kiekvieną kartą pamatę Mobutu su ta "idiotiška leopardo odos kepurėle ant galvos".

Žodžiu, straipsnio autorius (turbūt ir minėtos knygos bei TV laidos autoriai) negali atsistebėti diktatorių "nusikaltimais prieš interjero dizainą" ir šaiposi ne tiek iš jų gigantomanijos ir savęs sureikšminimo, kiek iš "prasto jų skonio", kitaip sakant, iš to, kad kitos tautos mėgsta "pigius prastos kokybės blizgučius", o ne brangias antikvarines "vertybes" arba "gerą dizainą" kaip anglai. Ar tai ne tas pat, kaip kokios nors Afrikos tautelės moteris, vaikščiojančias savo kaime nuogomis krūtimis, išvadinti begėdėmis?

Pasirodo, "fizinės tironijų manifestacijos yra labai juokingos, ypač dėl totalios humoro stokos". O kiek humoro Tony Bleiro rezidencijos, karalienės rūmų, Baltųjų rūmų interjeruose?

Dar geriau: straipsnyje pateikiami anglų kareivių – tikrų žinovų, tų, kurie subombardavo, sudaužė, sudegino, – komentarai apie užimtų rūmų ir rezidencijų "pigų papuošimą"! Čia prisiminau, kaip tai nepaprastai subtiliai parodė Aleksandras Sokurovas – savo naujame nuostabiame, tiesiog "genialiame" filme "Saulė". Ten amerikiečių kareiviai ir netgi pats JAV armijos generolas juokiasi ir tyčiojasi iš ką tik kapituliavusio Japonijos imperatoriaus kaip iš visiško kvailelio, nors jo iš tikrųjų visiškai nesupranta, nes nesupranta jo kultūros.

Tautų, gyvenusių diktatorių priespaudoje (vadinasi, ir lietuvių?) taikstymąsi su "prastu skoniu" (ne su pačia diktatūra, nes tai turbūt galima ištverti) Peteris Yorkas aiškina "postmodernios ironijos, laisvos spaudos ir išsilavinusios viduriniosios klasės nebuvimu", ir kad jos "nebūtų supratusios kitokio simbolizmo". Ačiū už įžvalgumą. Prisimenate seną rusišką anekdotą apie rusų aristokratus Vidurinėje Azijoje: "Nuobodu... Ką čia nuveikus? Gal ant fortepijono prikakoti? Ne, nesupras – Azija..." O Andrew Muelleris, nors savo straipsnyje vieną kartą pavartoja epitetą "juokinga-jeigu-ten-negyvenai" (Ugandos atveju) ir vieną kartą pamini "išlavintą vakarietišką viduriniosios klasės skonį", užbaigia vis dėlto taip: "Šie rūmai demonstruoja, kad valdžia yra juokingai absurdiška. Ir kad absoliuti valdžia yra absoliučiai absurdiška". Pasidaro aišku, kad jis tikrai "ten" negyveno. Nes stebisi dar ir tuo, kodėl vietos gyventojai sutartinai nerodydavo "wanker" gesto (lankstydami riešą auštyn-žemyn – žinote tokį? Dėl vokiečių negaliu pasakyti, bet įtariu, kad rumunai tikrai tokio nežinojo. Neišsilavinę buvo), kai prieš juos pasirodydavo Ceausescu arba Hitleris.

Man asmeniškai daug įdomesnė, malonesnė, tikresnė yra kitokio pobūdžio informacija, pavyzdžiui, tokia: prieš pustrečių metų laikraščiai rašė apie tai, kaip vienas Bagdado gyventojas, kažkoks Omaras Hederis (beje, ne šiaip koks tamsuolis, o aukštosios meno mokyklos absolventas), iš karto po to, kai Bagdadą užėmė JAV karinės pajėgos, nukūrė į Saddamo Husseino rūmus ir pasiėmė diktatoriaus lovą. Taip pat "išlaisvino", kaip rašė laikraštis, diktatoriaus čiužinį, patalynę, šilkinį chalatą, šilkinę pižamą ir devinto dydžio diktatoriaus šlepetes. Jo sužadėtinei perspektyva miegoti Sadamo lovoje (o gal net liesti Sadamo pižamą) padarė tokį įspūdį, kad kaip mat sutiko už jo tekėti, nors iki tol net dešimtį metų atidėliojo vestuves. Nuoširdžiausi sveikinimai!