Regima ir menama

Agnė Jonkutė. "Lova"

Neseniai įsikūrusios galerijos "ARTima" erdvės transformuotos menininkės Agnės Jonkutės projekto "Facts of inexistence". Agnė Jonkutė – viena kūrybingiausių jaunosios kartos Lietuvos menininkių, tikslingai ir kryptingai ieškanti atsakymų arba užduodanti klausimus per kūrybą. Savo sumanymams įgyvendinti autorė renkasi įvairias išraiškos priemones – tapybą, videomeną, performansus. Neretai savo projektuose menininkė bendradarbiauja su Žygimantu Medeliu, o jo tekstai generuoja papildomas prasmes.

Menininkė laikosi nuostatos, kad menas nėra savirefleksija, bet savęs keitimas, kaip 8-ajame dešimtmetyje prasitarė Johnas Cage’as. Jau kelerius metus Agnė renkasi autokoncepcijos temą. Psichologų ir filosofų įvardintą autokoncepciją, kuri nusako individo savivoką, priklausančią nuo asmeninio požiūrio į save (kaip aš matau save), socialinės savivokos (kaip kiti reaguoja į mane) ir autoidealo (koks aš norėčiau būti), Agnė laiko savivokos ir savikaitos instrumentu kūryboje.

Tyrinėdama autokoncepcijos temą, prieš kelerius metus menininkė darė projektą, taip ir pavadintą – "Autokoncepcija": autorės žvilgsnis drobėse fiksavo sulankstytus baltus vyriškus marškinius. Tuomet menininkė rašė: "Anot S. Osten, aplinka ir aplinkiniai mus domina tiek, kiek randame jų bendrumo su mumis. Pasaulis stebina savo įvairove, bet pro daugelį dalykų praeiname, mažai kas sudomina. Kodėl atkreipiame dėmesį būtent į tuos dalykus? Galima teigti, kad viskas, kas yra daroma – autoportretas, savotiškas atspindys to, kas artima. <...> Savo kūno kontūro apibrėžimas kaip savasties suvokimas – galimybė tikėti, kad dirbama "apie save", t.y. apie tai, kas apčiuopiama ir matoma. Autoportretuose nenaudojamas savo veido atvaizdas, nes veidrodis atspindi nebūdingą veido išraišką."

Personalinėje parodoje "Facts of inexistence" Agnė Jonkutė pratęsia savivaizdžio (arba "aš vaizdo") stebėjimą ir ieškojimą nevaizduodama, o tik palikdama savęs buvimo pėdsakus vaizde. Tai medijuoti vaizdai, kuriuose svarbus tiesioginis menininkės ir materijos sąlytis. Erdvėje instaliuoti tapybos darbai sukuria jusliško patyrimo lauką, kuriame juntama tai, kas neregima. Agnė aliejumi ant drobės perkelia išgulėtas savo miegančio kūno žymes: fotografiniu-tapybiniu žvilgsniu menininkė užfiksuoja pačios palytėtas, nugulėtas, numiegotas, nusapnuotas pagalves, paklodes, lovas, prabylančias raukšlėmis. Autorės darbai verčia prisiminti Žilvino Kempino "Fosilijas" – menininkas gipso atliejose įamžino paskutiniojo XX a. dešimtmečio meno terpės žmonių veidus, padarydamas jų negatyvinius atspaudus: tokie darbai kalba apie nesaties ir esaties santykį, įvykus žmogaus kūno ir medžiagos sąlyčiui, – fiksuojamas momentas, kurio jau nebėra. Agnės darbuose autentiškas kūno žymes pataluose (tuo arba patiki, arba ne) medijuoja tapyba. Atsiranda dar vienas aspektas – tai nesąmoningo, sapno būsenoje esančio žmogaus atspaudai, rodos, praveriantys suvokimo plyšį į pasąmonę ir metatikrovę. Neatsitiktinai tapybos darbų ciklas pavadintas "Facts of inexistence". Inexistence, kaip priešinga ir kartu paralelinė egzistencijos reikšmė, esatis ir nesatis vienu metu, regima ir menama, atsiranda drobėje. Tai savęs, kaip visumos, suvokimas ir keitimas iš naujo.