Brandi ir pasitikinti savimi

Netrukus Lietuvos ekranuose pasirodys naujausias Jodie Foster filmas "Skrydžio planas" ("Flight Plan", rež. Roberto Schwentke’s, JAV, Vokietija, 2005). Aktorė vaidina nevilties apimtą motiną, kuri lėktuve, skrendančiame kelių tūkstančių metrų aukštyje, ieško dingusios savo dukters. Ji trumpam užsnūdo, o atsibudusi suprato, kad duktė dingo. Baisiausia, kad mergaitės nematė nė vienas keleivis… Apie šį vaidmenį ir savo beveik 40 metų kino karjerą Foster papasakojo Seanui Smithui. Interviu spausdiname sutrumpintą.

Trejus metus nevaidinai jokiame filme. Dabar grįžti vaidmeniu dar viename trileryje…

Aš to neplanavau. Nedirbau, bet jaučiausi gerai, buvau atsipalaidavusi. Laukiau kažko, kas mane sujaudins, o kartu ir nesugriaus gyvenimo. Gali įsivaizduoti: bjaurus režisierius arba filmavimas urve Rumunijoje. Šis filmas buvo sunkus emociškai. Viskas sukasi aplink klausimus: "Kur mano vaikas? Ar jį kas nors užmušė?" Kita vertus, atvažiuodavau į filmavimo aikštelę per septynias minutes.

Kino versle esi jau 35 metus. Daug dirbai būdama vaikas. Ar to nesigaili?

Nemažai apie tai mąsčiau. Ar man tai patiko, ar tiesiog atrodė, kad neturiu kito pasirinkimo? Mėgau filmavimo aikštelę, bendravimą su suaugusiais, keliones. Pamenu ir savo baimes. Kai vaidinau filme "Tomas Sojeris", buvo scena, kai mane vejasi indėnai, o aš turiu rėkti. Ar kada nors bandei rėkti? Tai tikrai sunku. Ypač nelengva išgauti tą aukštą, mergaitišką riksmą, kurio iš manęs reikalavo. Tada man pavyko, bet vėliau dažnai bijodavau, kad vaidindama kitą sceną, kitą vaidmenį jau nesugebėsiu susidoroti.

Ar būdavo sunku atskirti kino ir tikrą pasaulius?

Iki šiol atskiriu tas dvi sferas. Todėl dar neišprotėjau. Laikausi tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, kai išeinu iš filmavimo aikštelės, mano kino makiažas turi būti nuvalytas. Juk kai sėduosi į automobilį, nebesu darbe. Nepainioju asmeninių ir profesinių dalykų, tad neturiu įpročio įdarbinti draugus. Tai tokia nepotizmo priešingybė. Taip pat su žmonėmis, kuriuos myliu, nekalbu apie darbą.

Man visada atrodė keista, kad tavo vaikiški vaidmenys buvo tokie akivaizdžiai seksualūs. Ne tik "Taksiste", bet ir filmuose "Bagsis Melounas" ar "Alicija čia nebegyvena". Ar Tau tai neatrodė keista?

Visiškai ne. Aš gyvenau padorios mergaitės gyvenimą. Lankiau privačią mokyklą, nesidažiau, nevartojau narkotikų. Kita vertus, viso to galėjau lengvai gauti. Mano mama buvo labai liberali. Būdavo, važiuojame pavalgyti ledų į Holivudo bulvarą, o ji rėkia: "Pasižiūrėk, ten stovi vaikinas prostitutė". Vaidinti filmuose apie tuos dalykus šiek tiek priminė knygos rašymą: tai, kad apie tai rašai, visai nereiškia, kad esi tokia.

Gal kurį nors filmą prisimeni itin šiltai?

Beveik kiekviename filme atsitinka "auksinių scenų" – kartais prisimeni konkrečią akimirką, kai dalyvavo kitas aktorius, kartais svarbu tai, kad vaidini su kažkuo, ką myli ir kam nori patikti. Filmuodamiesi vienoje "Niu Hempširo viešbučio" scenoje kartu su Robu Lowe visą dieną praleidome lovoje nuogi. Net kai visi ėjo pietauti, mes paprašėme, kad mums atneštų pietus į lovą. Daug kalbėjomės apie gyvenimą, galiausiai užmigome. Tai buvo viena tų artumo scenų, kokios būna tarp brolio ir sesers. Tas jausmas visada grįžta, kai žiūriu šį filmą.

Ar kada nors buvo gana aktorystės?

Aktorystė – tai mazochizmo forma. Kai jau po visko, džiaugiesi, kad kažko pavyko pasiekti, bet pats vaidmens konstravimo procesas turi būti skausmingas. Kai kurie filmai neatnešė daug džiaugsmo. Tik vėliau supratau, kad taip atsitiko todėl, kad į juos neįdėjau visos savęs. Laikiausi saugaus atstumo. Pamenu vieną režisierių. Nenorėjau vaidinti nuoga, pasakiau, kad apie tai nėra nė žodžio kontrakte, ir taškas. Jis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: "Kada nors, kai tikrai būsi pasirengusi aktorystei, mokėsi tai suvaidinti visiškai nekonfliktuodama su savimi". Pamaniau: "Koks kvailys".

Kas buvo tas režisierius?

Tony Richardsonas. Jo nebėra, tad galiu kalbėti. Tada mes susiginčijome dėl prievartavimo scenos "Niu Hempširo viešbutyje". Jis labai mane erzino, bet buvo teisus. Suvokiau tai tik filmuodamasi "Kaltinamuosiuose". Iki to laiko pakankamai subrendau, kad vaidinčiau be "saugos diržų". Man tai buvo svarbi akimirka, nes atrodė, kad nuvyliau daug žmonių. Mintyse jų visų atsiprašinėjau. Jie norėjo, kad suvaidinčiau tai, ko nesugebėjau. Norėjo, kad geriau suprasčiau vaidmenį. O aš paprasčiausiai nemokėjau to padaryti, tad man ta situacija buvo kaip pralaimėjimas.

O kaip buvo "Avinėlių tylėjimo" filmavimo aikštelėje?

Jonathanas Demme – tikras pokštininkas. Prisipažinsiu, iš pradžių bijojau, kad jis pavers filmą cirku. Net išsakiau savo abejones, nes jis visą laiką linksminosi filmuodamas pokštus. Nežinojau, kad Jonathanas taip elgiasi prieš kiekvieną filmą. Tai jo būdas praskaidrinti atmosferą. Tada dar nelabai suvokiau tokį humorą.

Ar labai vertini "Oskarus" už vaidmenis "Kaltinamuosiuose" ir "Avinėlių tylėjime"?

Žinoma. Tik ateina laikas, kai jau nebesvarbu aktorystė ir net pats filmas. Tai daug malonesnis jausmas. Kai esi aktorius, dirbdamas patiri tiek menkų pažeminimų, kad tavo nuolankioji dalis nuolat rezga tokią mintį: "Kad nors aš būtinai stovėsiu ant scenos. Pamatysite tada, kokia būsiu didelė, stipri ir kaip spirsiu jums į užpakalį".

Nuo tam tikro laiko, gal nuo šaltai priimto filmo "Nelė" (1994), pradėjai dažniau įgyvendinti save už kino ribų…

Keista, bet, ko gero, tu teisus. Niekad nebuvau darboholikė, bet darbas man suteikdavo išsipildymo jausmą. Tačiau kai mano pasaulyje atsirado vaikai, tai užtemdė viską, ką dariau iki tol. Motinystė – nuostabus dalykas. Menkiausia vaikų gyvenimo detalė yra kaip tiesiogiai pojūčius veikiantis narkotikas. Visiškai su jais susitapatinu. Tokio kontakto neturiu net su savimi.

Ar septynerių metų Charlie suvokia, kad esi įžymi?

Greičiausiai, nes kiti vaikai apie tai kalba. Jis mano, kad mes neturime pinigų, nes negalime nusipirkti kompiuterinių žaidimų: "Mamyte, žinai, jei tu daugiau padirbėtumei, gal mums pavyktų nusipirkti…". Neaiškinu jam, kad yra kitaip. Atsakau: "Taip, Charlie, jei ko nors trokšti, turi sunkiai dirbti".

Ar sujaudino peržengta keturiasdešimties metų riba?

Tikrai nenoriu kovoti su vėjo malūnais. Nenoriu būti dar viena Cher, pernelyg užsiimti savo išvaizda. Be abejo, aš susiduriu su vidutinio amžiaus krize. Iš esmės tai susiję su mano karjera. Man keturiasdešimt dveji, ir 80 procentų moterų vaidmenų man jau nebepasiekiami. Turiu atrasti gerų dalykų tuose likusiuose dvidešimtyje procentų. Be to, darausi liguistai nuoširdi, atvira. Neseniai dalyvavau televizijos laidoje "Inside Actors Studio", ją veda toks tipas, kuris šiek tiek yra paties savęs karikatūra. Po dviejų pokalbio valandų aš visiškai prieš jį atsivėriau. Nežinau, kodėl, gal tai nostalgija. Mano motina nuolat kartodavo: "Kai tau sueis keturiasdešimt, tavo karjera baigsis ir jau nieko nebesuvaidinsi". Gal tai jau iš tikrųjų pabaiga?

Dabar dauguma aktorių mano, kad neeksploatuodami savo asmeninio gyvenimo jie neturi jokių šansų tapti tikromis žvaigždėmis, kad reikia būti ant visų žurnalų viršelių, jei nori pasiekti tikrą sėkmę…

Ką gi, jie suvoks, kad tai klaida, nes anksčiau ar vėliau nebegalės viso to kontroliuoti. Man buvo aštuoniolika, kai iš paskos pradėjo bėgioti keliolika tipų su kameromis, apsaugininkai, asistentai. Nors mačiau juos pirmą kartą, jie pradėjo duoti interviu mano vardu. Tada sau pasižadėjau padaryti viską, kad negyvenčiau tipiškos žvaigždės gyvenimo. Niekad nevaikščiojau raudonu kilimu su žmogumi, su kuriuo eidavau į pasimatymus. Niekad. Ir be visos tos suirutės dabar sunku sukurti normalų ryšį. Man tai reikštų ir nepagarbą tam kitam žmogui.

Jei reikėtų išrinkti tris savo filmus, kuriuos norėtum apsaugoti nuo užmaršties, kas tai būtų?

"Taksistas", "Avinėlių tylėjimas", "Mažasis žmogus Teitas". "Taksiste" turiu tik epizodą, bet juo didžiuojuosi. Tada pirmąkart pajutau, kad filmai gali būti kažkas daugiau nei tik pramoga. Tai mane įkvėpė – nuojauta, kad galiu daryti kažką svarbaus. Tas pats jausmas lydėjo mane kuriant "Mažąjį žmogų Teitą". Svarbu net ne tai, ar dalyvauji kuriant didį meną. Tiesiog kai tu vaidini, likęs pasaulis – nebesvarbu. "Avinėlių tylėjime" pagaliau turėjau progą suvaidinti man artimą personažą, kažką, kieno likimas yra apginti tas merginas ir sugrąžinti joms garbę.

Įdomus žodis "likimas".

Aš manau, kad likimas – tai tik kitas tam tikro sektino psichologinio modelio pavadinimas. Kai žvelgiu į Tomo Cruise’o karjerą, matau, kad jo kažkoks keistas likimas. Jis visada siekė gyventi taip, kaip gyvena dabar, jis tai suplanavo. Gal jis nenumatė tos visos žiniasklaidos karštligės, bet manau, kad jis visada norėjo turėti nuosavą lėktuvą. Manau, kad jam turėti milijardą dolerių yra labai svarbu, nes dabar jis gali padėti kitiems žmonėms. Jei kalbėtume apie mane, ką gi, aš pasitenkinčiau situacija, kai turi 100 milijonų ir niekam neprivalai jų dalyti.

Jau ne vienerius metus planuoji sukurti Leni Riefenstahl biografiją.

Taip, vis taisau scenarijų. Aš pati suvaidinsiu Leni, su ja, beje, buvau keliskart susitikusi. Jai buvo devyniasdešimt, kai ji filmavo po vandeniu Naujojoje Gvinėjoje. Nardė po vandeniu šešis mėnesius, kad užbaigtų filmą. Ji parašė savo autobiografiją, susidedančią beveik iš vienų melagysčių, bet įdomių melagysčių. Mane domino jos archyviniai dokumentai, bet nenorėjau, kad ji tame dalyvautų. Bet ji to norėjo, nes prieš tai daug kartų buvo apjuodinta. Riefenstahl nebuvo nei nacių partijos narė, nei Hitlerio mergina. Tos legendos paprasčiausiai yra kvailos. Jos istorija gali būti labai sudėtinga parabolė apie moralę. Neabejoju, kad bus daug kontroversijų, tačiau jei kas nors ir gali imtis tokios sunkios, morališkai nevienprasmiškos temos, manau, kad tai privalau būti aš.

Pagal žurnalą "Film" parengė Kora Ročkienė