Kinas

Istorijos apie istoriją

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Kelias į pražūtį"

LTV Elito kine (2 d. 24 val.) rodomas "Gucci kostiumas" – 2002 m. sukurtas Bachtijoro Chudojnazarovo filmas, kuris rusiškai vadinasi "Šik", suprask, "prabanga". Prieš gerus dešimt metų su Chudojnazarovu buvo siejamos didelės viltys –pilietinio Tadžikijos karo sūkuryje sukurtas filmas "Koš ba koš" stebino savo intonacija, kurioje galėjai išgirsti ir vos juntamą prancūzų Naujosios bangos gaidą. Paskui greičiau nuvylė, nei nustebino "Mėnulio tėtis" – eklektiškas sekimas ir Fellini, ir Kusturica, ir visu magiškuoju realizmu. "Gucci kostiumas" paprastesnis. Režisierius sugrįžta į "perestroikos" pradžią ir kuria tai, ką išmintingieji gruzinai kadaise pavadino liūdna komedija. …Pajūrio miestelis, keli draugai metė mokyklą ir dabar užsiima viskuo ir niekuo – vagiliauja, uždarbiauja, mušasi ir svajoja apie gražų gyvenimą, kurio simbolis filme yra Gucci kostiumas. Beje, vieno vaikino pamotę suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė.

Ši savaitė žada daug filmų, nes bus daugiau laisvų dienų, ir vienos televizijos švęs Helovyną, o kitos minės mirusiuosius. Nacionalinė televizija beveik visą lapkričio 1 d. rodys dokumentinius filmus ir siūlys prisiminti poetus Nijolę Miliauskaitę (Vytauto V. Landsbergio filmas "Verdenė", 10.05), Bernardą Brazdžionį (Algirdo Tarvydo "Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas", 11.40), Czesławą Miłoszą (Juozo Javaičio "Czesławo Miłoszo sugrįžimas", 11.10), rašytoją Jurgį Kunčiną (Agnės Marcinkevičiūtės "Beveik laimingas", 13.05), kompozitorių Antaną Rekašių (Monikos Juozapavičiūtės "Eime pasivaikščioti su Antanu Rekašiumi", 12.30). Tą dieną LTV prisimins ir režisierių Henriką Šablevičių: parodys Ramūno Greičiaus filmą-portretą "Baltoji iliuzija" (17.40) ir vieną paskutiniųjų Šablevičiaus filmų "Dzūkų kiemas" (18.10) – savotišką lietuviško gyvenimo ciklo meditaciją. Dieną užbaigs simboliškas reginys – italų režisieriaus Giacomo Battiato televizijos filmas "Karolis. Žmogaus, tapusio popiežiumi, istorija" (18.40). Filmas buvo baigtas likus kelioms savaitėms iki popiežiaus Jono Pauliaus II mirties. Popiežių suvaidino lenkų aktorius Piotras Adamczykas (beje, prieš tai kine jam teko Chopino vaidmuo).Viename interviu jis prisipažino, jog "sunkiausia buvo tai, kad Karolis Wojtyla buvo neapsakomo gerumo žmogus, o tokie bruožai nėra kinematografiški. Daug efektingesni yra juodieji charakteriai. Tačiau, laimei, šiam monolitiškam žmogui taip pat kildavo abejonių, klausimų, tekdavo daryti sunkius sprendimus, kylančius iš Lenkijos politinės situacijos, kildavo ir įvairių pagundų." Filmo režisierius Giacomo Battiato yra labai populiarus Italijoje ir laikomas geriausiu biografinių filmų kūrėju, mes jį pažįstame iš serialo "Aštuonkojis". Muziką sukūrė vienas didžiausių visų laikų kino kompozitorių Ennio Morricone.

Dar vienas biografinis filmas – per LTV 2 (31 d. 21.50) rodoma Josepho Vilsmaerio drama "Marlena" (2000). Esu ištikimas Marlene gerbėjas ir manau, kad ją reikia priimti tokią, kokią ji pati save norėjo palikti istorijai, o ne bandyti suprantamai paaiškinti jos fenomeną. Neseniai skaičiau Dietrich sekretorės interviu. Kalbėdama apie Marlene tvirtybę paskutiniais gyvenimo metais, ji užsimena, kad Dietrich autobiografijoje sesuo neegzistavo. Aktorė ją ištrynė iš savo gyvenimo, ir viskas. Iki paskutinės akimirkos kartu su Dietrich buvusi sekretorė mano, kad ši nusižudė išgirdusi apie anūko norą atiduoti ją į senelių prieglaudą. Gerai, kad apie tai nežinojo Vilsmaieris – būtų ir vėl sufantazavęs ką nors sentimentalaus.

Pasižiūrėjęs į programą, gali pamanyti, kad televizijos susirgo cikliškumu, ypač kai reikia rodyti jau keliskart ir taip rodytus filmus. Taip atsitiko su TV3, kuri 30 d. rodo keturis filmus, kuriuose vaidina Tomas Hanksas. Tai Penny Marshall komedija "Didelis" (10 val.), Rono Howardo kosminė drama "Apolo 13" (14 val.), Roberto Zemeckio "Prarastasis" (20.45) ir Samo Mendeso "Kelias į pražūtį" (23.25). Pastarasis filmas sukėlė nemažai diskusijų, nes iš "Amerikietiškų grožybių" autoriaus laukta kažko ypatinga. Dauguma, regis, nusivylė. Aš likau su mažuma, nes niūrų grožį skleidžiantis Mendeso pasakojimas apie nuodėmę ir atpirkimą pasirodė įdomus ne tik kinematografiniu požiūriu. Mendesas tęsia tai, ką "Krikštatėvyje" pradėjo Francisas Fordas Coppola. Jis rodo uždarą gangsterių pasaulį, bet kartu meistriškai naudojasi klasikinio gangsterių kino elementais. Viena įtaigiausių filmo scenų – šaudymas pliaupiant lietui – įgyja irealumo atspalvį: girdėti ne šūviai, o muzika. Pražūtis – tai miestelis Perdition, kurį nori pasiekti tėvas ir sūnus. Kaip ir viskas šiame filme, jis turi simbolišką atspalvį. Tėvas, kurį suvaidino Tomas Hanksas, yra labai geras samdomas žudikas, bet ir geras žmogus. Jis nori atkeršyti už savo šeimos žūtį ir kartu išsaugoti vienintelį likusį sūnų. Tačiau jis nenori, kad sūnus taip pat taptų žudiku, todėl vyksta į Pražūtį – vienintelį miestą, kuriame berniukas bus saugus. Tačiau kelias veda per pragarą, kuriame gerai jaučiasi tik Jude’o Law suvaidintas fotografas – aukų ir nusikaltimų maniakas.

Michaelo Manno filme "Informatorius" (LTV 30 d. 21 val.) papasakota istorija įvyko iš tikrųjų, 1996 m. ji buvo aprašyta žurnale "Vanity Fair". Iš darbo tabako koncerne atleistas daktaras Jeffrey Wigandas sutiko analizuoti slaptus kitos tabako firmos "Philip Morris" dokumentus populiariai televizijos laidai. Paaiškėjo, kad abu koncernai suvokė savo produktų keliamą priklausomybę ir ciniškai tuo naudojosi. Tačiau CBS televizija atleido žurnalistą, kuris kalbėjosi su Wigandu, o laidą sutrumpino. "Disney" studija nusipirko straipsnio teises, tačiau ir ją buvo bandyta paveikti. Filmo kūrėjai įtikino vadovybę, kad negalima nusileisti. Scenaristas Ericas Rothas sako, kad puiki mintis buvo pakviesti žurnalisto vaidmeniui Alą Pacino: "Jo Bergmanas primena leitenantą Serpiką, tik jau nebe tokį naivų, fanatišką, bet vis dar pasirengusį dėl tiesos paaukoti daug ką". Režisierius užsispyrė, kad 52 metų Wigandą vaidintų 34 metų Russellas Crowe. Tada dar tik pradėjusi kilti žvaigždė sukūrė filme išties didį vaidmenį.

"Informatoriaus" kūrėjai pasinaudojo Alano Pakulos filmo "Visa prezidento kariauna" sukurta tradicija, todėl kalbėdamas apie konkrečius faktus jis išryškina ir tai, kokią grėsmę visuomenei kelia korporacijos, parodo jų totalitarinės sistemos ypatumus.

Ekranizacijų kolekcionieriams siūlau atkreipti dėmesį į dar vieną 1782 m. išleistų Pierre’o Choderlos de Laclos "Pavojingų ryšių" versiją. Šią knygą itin mėgsta kinas – jau buvo Roger Vadimo, Stepheno Frearso, Milošo Formano ("Valmonas") filmai. Bene naujausia ekranizacija – tai Rogerio Kumble’o 1999 m. "Erotiniai žaidimai" (LNK, lapkričio 3 d. 23 val.). Romano veiksmas čia perkeltas į šiuolaikinį Niujorką, o jo herojai yra koledžo moksleiviai. Valmonas tapo Sebastianu (Ryan Phillippe), markizė de Mertėj – Katrina (Sara Michelle Gellar) ir pan. Viename interviu režisierius tvirtina, kad "moksleiviai gali būti labai klastingi" ir priduria, kad "Erotiniai žaidimai" yra tragiškas filmas, kuriame pralaimi visi. Kas galėtų pamanyti...

Jūsų – Jonas Ūbis