Kino vasara Lokarne

"Didieji Budos"

Pabaiga. Pradžia Nr. 673

Lokarno festivalio organizatoriai didžiuojasi, kad į daugybę vaidybinių programų sėkmingai integruojamos dokumentinio kino peržiūros – per jas salės lūžta, o kadangi dokumentika dažniausiai rodoma mažesnėse salėse, ne kartą minia į jas nepatekusiųjų yra likusi už durų. Dokumentikai Lokarne kasmet skiriama specialioji septynių (atrinkta iš bene pusantro šimto) filmų programa "Kritikų savaitė", taip pat nemažai jos rodoma specialiuose šveicarų kino pristatymuose (pastaraisiais metais ypač ryškūs šios šalies dokumentikos kūrėjų darbai), vis labiau populiarėjančiose "Žmogaus teisių" ir videofilmų programose bei eksperimentinio kino "Cinéastes de Present" sekcijoje. Ir šįmet dokumentikos injekcija įrodė, kad dokumentiniai filmai – savotiški vaidybinio kino konkurentai, juos pasižiūrėjus dažnai sunku patikėti išgalvotomis istorijomis...

Šiuolaikinio šveicarų dokumentinio kino vertę įrodo jau vien Christiano Frei (šiuometinio Lokarno svečio ir videokonkurso žiuri nario) filmo "Karo fotografas" "Oskaro" nominacija 2003 metais. Tai – daugelyje šalių triumfavusi sukrečianti juosta apie Irako karo sprogdinimus. Pamenu, prieš porą metų Lokarne į salę nesutilpo visi norintys. Ir šįmet naujojo Christiano Frei filmo "Didieji Budos" ("The Giant Buddhas") daugelis laukė jau vien pamatę jo pavadinimą bei autoriaus pavardę.

"Didieji Budos" – filmas apie beveik du tūkstantmečius Afganistano uolose stūksojusių dviejų unikalių Banmini Budų skulptūrų susprogdinimą – tragediją, įvykusią likus vos šešiems mėnesiams iki Rugsėjo 11-osios teroro išpuolio Niujorke. Mėgstantis ekstremaliausias žemės vietas ir situacijas režisierius nukeliavo aplankyti urvuose ir uolų "kambariuose" greta susprogdintų paminklų tebegyvenančius talibų niekinamus vietinius žmones. "Prieš talibams ruošiantis sprogdinti Budas, mes jų paklausėm: "O kur mums reikės gyventi?" Jie atsakė: "Savo kapuose", – pradžioje pasakoja vienas filmo herojų. Skambant Philippe’o Glasso ir Arvo Pärto muzikai, budistų vienuolių giesmėms, režisierius kuria kvapą gniaužiančią monumentalią kino tragediją: žiūrėdamas į senąsias budizmo šventyklas, filmuodamas milžiniškas Budų skulptūras Kinijoje ir Afganistane, gretindamas šiuos poetiškos praeities epizodus su Europos Parlamento posėdžių vaizdais (visas pasaulis tylėjo, nors žinojo apie talibų ketinimus susprogdinti statulas), režisierius veda į kulminaciją – tyloje griūvančių Budų apokalipsę, užtemdančią salę dūmų kamuoliais, sulėtintuose kadruose ilgai kylančiais nuo Budos veido. Iškart prisimeni ir Rugsėjo 11-osios televizijos reportažus – nuščiuvusią ir sukrėstą tylą pasaulio, vėliau staiga susigriebsiančio gelbėti, atstatyti, rekonstruoti...

Palyginti su "Karo fotografu", naujojo Ch. Frei filmo stilius kiek skiriasi (kaip ir dera labiau epinės temos pasakojimui). Režisierius pasirinko meditacinį juostos ritmą ir muziką, monumentalūs istorinių paminklų kadrai kontrastuoja su žmogaus "mikropasauliu", kuriam (visados per vėlai) tenka atgailauti už visokių "kultūrinių revoliucijų" padarinius. Filmas sukurtas kaip kelionės dienoraštis, režisieriui pasakoti padeda archeologas ir kanadietė, trokštanti pamatyti Banmini Budas – prie jų kadaise nusifotografavo jos jau miręs tėvas. Juostos pabaigoje ji sėdi prie didžiulės juodos ertmės uoloje, kur būta Budų, o greta futbolo kamuolį spardo berniūkščiai...

Šveicarų vyresniosios kartos dokumentikos lyderės Jacqueline Veuve naujoji juosta "Širdies ūkas" ("The Heart’s Nebula") suintrigavo prieš seansą atšlubavusios režisierės prisipažinimu, jog tai labai asmeniškas filmas: neseniai ji išgyveno širdies smūgį ir operaciją, taigi norėjo patyrinėti šį organą ir kuo daugiau apie jį sužinoti – tiek fiziškai, tiek metafiziškai: "Vaikystėje man sakydavo, kad mūsų širdyje yra mažas žmogutis, o aš galvodavau: "Kaip jis valgo? Kaip kvėpuoja?" Visada įsivaizdavau širdį romantiškai – trikampę, su Amūro strėle, o ji, pasirodo, daužosi ir juda kaip fabriko mašina..." Filosofiniai apmąstymai apie širdį lydi visą filmą, kuriamą lengvai it žaidžiant: režisierė aplanko unikalų Širdies muziejų Briuselyje, filmuoja vienuolynuose saugomas aukso formose užbalzamuotas šventųjų širdis; mėsininko apdorojamas paršelių bei kačių širdis; su bičiule kepa ir skanauja karvių širdžių savo virtuvėje; kalbasi su žmonėmis, kurie išgyveno unikalias širdies transplantacijos operacijas; drąsiai lyg pro padidinamą stiklą fiksuoja operaciją, kai į jos krūtinę įstatomas širdies stimuliatorius, pratęsiantis trapią žmogaus kelionę... Juo iš arčiau J. Veuve visaip rodo širdį, tuo labiau ji tampa metafiziškesnė. Tai liudija ir poetiškas kūrėjos testamentas filmo pabaigoje: "Atiduok mano akis tam, kuris niekad nematė saulės; atiduok mano širdį tam, kuriam savoji teikė tik skausmą; atiduok kiekvieną mano ląstelę, mano pelenus pasauliui pamaitinti; tuomet aš gyvensiu amžinai."

"Kaip oras kvėpuoti"

"Kaip oras kvėpuoti" ("Wie Luft zum Atmen", rež. Ruth Olshan, Vokietija) – viena įsimintiniausių "Kritikų savaitės" juostų, taip pat netikėtas lietuviškas akcentas Lokarne. Po filmo pristatymo per diskusiją atsakinėdama į žiūrovų klausimus, jauna režisierė, paklausta, kodėl gyvendama Vokietijoje pasirinko gruzinų muzikos temą, atsakė: "Filmą paskyriau savo mamai – lietuvių kilmės dainininkei; jį kūriau paskatinta mamos meilės gruzinų muzikai..." Susitikus su Ruth paaiškėjo, kad jos mama dainininkė Vida Vaitkutė iš Lietuvos išvyko 1970-aisiais, Ruth užaugo Vokietijoje, kiną studijavo Italijoje, šiuo metu gyvena ir kuria Berlyne.

Juostos pradžia iškart nuteikia nerūpestingam gruziniškam "polėkiui" – už kadro pasigirsta tenykščių vyrų balsai: "Ar mėgsti vyną?" "Taip, tik po to būna pagirios..." "Mažas pasaulis, bet kartais didelis..." Išsyk prisimeni keliones į tuos kraštus, kur prie vyno taurės ištariamuose žodžiuose, anekdotuose, tenykščio humoro perluose kibirkščiuoja žmogiška išmintis ir meilė gyvenimui, trykštanti iš gruzinų akių, temperamentingų dainų ir šokių, be kurių neįsivaizduojamas tos šalies gyvenimas, tai – lyg "oras, kuriuo kvėpuoji". Režisierės pasirinkti herojai – ne tradicijų besilaikantys kaimo gyventojai (kokius įsivaizduotumei tokio filmo veikėjais), bet apleistuose Tbilisio tarybinių blokinių namų butuose besirenkantys repetuoti šiuolaikiniai jaunuoliai.

"Tai jėga, kurią Dievas ir motina Žemė mums davė, – sako grupės vadovė savo skurdžioje virtuvėlėje, kur ant duonos tepamas tik margarinas. – Kai pareinu namo, aplink nematau nė medelio, tik blokiniai namai, pasidaro taip liūdna. Bet ką daryti, tai – mano tėvynė, aš turiu ją mylėti..." Režisierė klausosi jautrių savo herojų istorijų, stebėdama juos be didelių režisūrinių "potėpių" ar įsikišimų (tai ir yra didžiausias filmo privalumas), panyra į temperamentingų šokių ir dainų repeticijų sūkurį. "Mano žmona nemėgsta muzikos, na ir ką, palikti ją, kai ji jau 58 metus mano?" – pašmaikštauja senukas muzikantas. O kitas pritaria: "Kai žmona mirė – dainavau, sūnus mirė – dainavau; ką aš daugiau galiu daryti..."

Nostalgišką ir emocionalų toną R. Olshan pavyksta išlaikyti visą filmą, kuris teka it intymus pašnekesys su kokiu nors tave akimirksniu įsimylėjusiu gruzinu – prie vyno taurės, vienos kelionės metu…

Apie dokumentikos įtaką šiuolaikiniam vaidybiniam kinui pagalvodavau žiūrėdama kai kuriuos konkursinius filmus, kurių kūrėjai pasirinko dokumentinę stilistiką. Vienas tokių filmų – "Ideali pora" ("Un Couple Parfait", rež. Nobuhiro Suwa, Prancūzija). Šio japonų režisieriaus filmas "Motina" 1999 m. Kanuose buvo įvertintas kritikų prizu ir pateko į geriausių "Cahiers du Cinéma" metų filmų dešimtuką. "Ideali pora" Lokarne pelnė "Cicae/Arte" asociacijos prizą. Filmas kurtas Prancūzijoje, vaidina prancūzų aktoriai Valeria Bruni-Tedeschi ir Bruno Todeschini, režisieriaus pasirinktas Jeano-Luco Godard’o kinui artimas stilius. Herojai filmuojami tarsi pro rakto skylutę, stebima, kaip jie elgiasi įvairiose situacijose: kaip vaikšto po kambarį, žiūri pro langą, miega, ilgai bando išsakyti viens kitam tai, kas nebeišsakoma. Nikola ir Mari atvyksta į Paryžių, į senų draugų vestuves, bet režisieriui rūpi jų santykių krizė, kai neišvengiamai veriasi tuščia ertmė. Kiekvienai situacijai skiriama tiek, kiek ji užtruktų realybėje – ir, rodos, jokio kino: naktiniai dialogai apie nieką ir ilga tyla, ilgi pasivažinėjimai liftu, žingsniai po parką... "Aš gailiuosi", – sako jis, ir kelias minutes užtrunka statiškas kadras su užtrenktomis durimis, kėde ir tuščia stikline ant jos; po to staiga už durų pasigirsta raudančios Mari balsas: "Ko? Ko tu gailiesi?..." Durys lėtai atsiveria, tamsa (beveik jokio dirbtino kino apšvietimo), vėl tyla...

N. Suwa negalvoja apie tikėtiną žiūrovų nuobodulį (tiesą sakant, ne sykį užplūstantį), atkakliai laiko kamerą atgręžtą į savo herojų veidus – ir tada trumpam puikios "nematomos" vaidybos dėka ekrane pamatai pažįstamus (atpažįstamus) žmones. Tada nebeabejoji "dokumentiška" vaidybinio kino magija...

Lokarnas–Vilnius