Ar atiduosime Vilnių Baltarusijai?

Martinas Zetas kelia vėliavą "Už visuotinę menininkų vienybę" Alytaus rotušės aikštėje V.V. Stanionio nuotraukos

Pristatydamas pirmąją Alytaus bienalę, nusprendžiau atsisakyti tekstinio darbų pristatymo metodo, kuris pasirodė šiam atvejui netinkamas, be to, tam reikėtų labai daug laiko ir Jūsų dėmesio. Nusprendžiau verčiau suformuluoti keletą prasminių branduolių, apie kuriuos sukosi pagrindiniai šio meno įvykio veiksmai.

Bienalizacija

"Kiekvienam miesteliui po bienalę!", "Bienalės surengimas suteikia miestui išskirtinį statusą, leidžiantį demonstruoti savo politines galias!". Tokiais šūkiais buvo pradėta organizuoti pirmoji Alytaus bienalė įspėjančiu pavadinimu "Atsargiai! Politika!". Neslėpsiu, šis renginys tikrai neatsirado atsitiktinai – jį įkvėpė dar du Lietuvoje šiais metais organizuojami renginiai, už kurių dunkso dviejų besivaidijančių, viena kitą ignoruojančių, vizualaus meno tendencijas reguliuojančių institucijų interesai. Sąlygiškai šitas dvi jėgas galima būtų įvardinti konflikto smaigalyje atsidūrusiomis institucijomis – ŠMC ir Dailininkų sąjunga, nors konflikto zonoje yra gerokai daugiau įvairiausių suinteresuotų institucijų bei visuomeninių grupių. Jau gerą dešimtmetį tarp jų tęsiasi kova už išskirtinę teisę valstybės vardu daryti sprendimus bei reguliuoti vizualaus meno sceną Lietuvoje. Faktiškai tai yra pagrindinis politinis klausimas – kas turės galią valdyti. Ar sovietinės sistemos paveldas – Dailininkų sąjunga, ar neoliberalistinio kapitalizmo darinys naujosioms kolonializmo formoms plėtoti – ŠMC.

Taigi šiais metais abi institucijos rengia po x-nalę: dailininkų sąjunga – kvadrienalę, o ŠMC – trienalę. Akivaizdu, kad viena kitą jos ignoruos, kiek įmanoma, ir bus labai kritiškos viena kitos atžvilgiu, jeigu ignoruoti nepavyks. Neabejojau, kad abiejų šių renginių organizatoriai jau iš anksto buvo įsitikinę, kad rengia svarbiausią metų vizualaus meno renginį. Alytaus bienalės organizatoriai atsižvelgė į visas minėtas aplinkybes ir pasirinko aiškią strategiją:

– jie įsitikinę, kad Alytaus bienalė yra ryškiausias nepolitizuoto, neinstitucionalizuoto ir gyvo meno renginys Lietuvoje (galbūt net ir per pastaruosius 10 metų);

– Alytaus bienalė pleištu įsiterpia tarp dviejų jėgos pozicijas atstovaujančių renginių, rodydama pastarųjų politinį tapatumą ir naudojamų priemonių vienodumą;

– Alytaus bienalė atsiriboja nuo pagrindinių Lietuvos meno scenos grupuočių ir atvirai kreipiasi į jauniausiąją kartą sekti jos nurodyta kryptimi, užimti tarpinę poziciją, diskredituoti politikais tapusius meno pasaulio atstovus ir... paimti valdžią.

Čia nesusilaikysiu nepaminėjęs gyvenimiškos istorijos apie vienos bienalės raidą. 2001 metais žurnalo "Flash Art" leidėjas Giancarlo Politi kartu su albanu kuratoriumi Edi Muka ir jį palaikančiais meno titanais Haroldu Szemannu bei Hansu Ulrichu Obristu sumanė Tiranos bienalę. Surengė, bet beorganizuodami vyrai susipyko. Po dvejų metų Giancarlo Politi kartu su "Flash Art" redaktore čeke Helena Kontova bei buvusiu fluxistu, bet šiuo metu Nacionalinės galerijos Prahoje direktoriumi Milanu Knizaku sumanė organizuoti Tiranos bienalę Prahoje... Albanai, remiami prancūzų ir vieno šveicaro, nepasidavė. 2003 metais vyko dvi bienalės – Tiranos ir Prahos. Bet dabar jau Knizakas ir Politi susipyko... Šiais metais vyksta dvi Prahos bienalės vienu metu.

Alytaus bienalė siekia tęsti geriausias pasaulinio meno diskurso idėjas ir ketina po dvejų metų surengti dvi Alytaus bienales, po ketverių metų – keturias, po 10 metų – 31 Alytaus bienalę ir vieną Tiranos bienalę... visas Alytuje.

ŽIV

Pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su tolydžio vis aiškesnį vaizdą įgaunančiu fenomenu – žmogus iš Vilniaus (ŽIV). Šiam fenomenui labai būdingas egocentrizmas. Praktiškai ŽIV – tai kokybės rodiklis. Visa, kas kokybiška, yra arba ŽIV dalyvaujant, arba jam skirta. Intelektualinį ŽIV išskirtinumą kartą prieš kelerius metus Alytuje dėstė p. Bėkšta (vėliau jis dar buvo ir kultūros ministru): "Tik didmiesčio žmogus gali suvokti Hamletą, – kalbėjo jis vietinei auditorijai. – Mažesniuose miesteliuose žmonėms reikia primityvesnių dalykų – gal Žemaitės. O kaimais tegul pasirūpina mažesni miesteliai kaip patys išmano – tai ir yra decentralizavimo esmė."

Pirmoji Alytaus bienalė – tai reiškinys, kuris nuo pat pradžios deklaravo dar 1993–1996 metais organizuotų meno akcijų "Tiesė. Pjūvis" dvasią bei gyvas ir aktualias raiškos formas. Jau tuomet buvo paruošta tinkama terpė tokio pobūdžio reiškiniams, juolab kad tai buvo ir tebėra vienintelė forma tam pristatyti. Alytuje nėra ir nebuvo jokios erdvės, kuri vykdytų nuolatinį vizualaus meno pristatymą visuomenei. Taigi vienintelis būdas pristatyti menus – paversti visą miestą parodine erdve. "Tiesė. Pjūvis" apsiribojo viena gatve, o bienalė užgriebė gerokai plačiau. Darbai buvo pristatomi aikštėse ir gatvėse, kepykloje ir buvusiame mėsos kombinate, miesto savivaldybės tarybos salėje ir viešuosiuose tualetuose. Pats parodos formatas ir mastelio, ir turinio prasme visiškai atitiko urbanistinį-politinį miesto formatą. Drįstu manyti, kad būtent toks specifinis vietinės erdvės apmąstymas mažiausiai domina ŽIV. O savireprezentacijos Alytaus bienalėje buvo siekta išvengti.

Adinos Bar-On performansas "Apie meilę" Alytaus autobusų stotyje. Prie stulpo stovi Alesas Puškinas

Apie identišką fenomeną Estijoje prabilo ir Peeteris Allikas, pristatęs medžiagą apie akademiją "Non Grata". Ši menininkų grupė, o vėliau ir mokykla buvo susijusi su Tartu, Paide ir Pernu miestais. Ji susilaukė didžiulio pasisekimo – praktiškai buvo vienas gyviausių meno reiškinių Estijoje. Prieš metus akademija buvo uždaryta iš Talino atsiųstos komisijos, kuri nuolat minėjo kažkokius Europos Sąjungos standartus, sprendimu.

Vieną paprastesnių būdų spręsti geopolitinėms problemoms pasiūlė Alesas Puškinas iš Baltarusijos. Štai jo manifestas:

1. Mes esame nelaisvėje. Geriausia gynyba yra puolimas.

2. Mes puolame, nes esame nelaisvėje: ksenofobijos, baimės, nuodėmės, netiesos.

3. Kai mes atgimsime, Vilniaus krašto klausimas bus aktualus ir mūsų tautai. Mums reikalinga tautos vienybės idėja. Žmonėms reikia nurodyti priežastis ir tikslą.

4. Ir čia reikėtų prisiminti Staliną. Mes jau atidarėme memorialinį kompleksą "Stalino linija".

5. Bet šiandien dar tik besišaipantis menininkas tegali pasakyti tai, ko nedrįsta politikai, valdžios žmonės.

6. Mūsų liaudis labai myli ir gerbia juokdarius ir jiems daug leidžia, nes tikėjimas yra labai reikalingas dabar mūsų tautoms tarpusavyje lenktyniaujant, nors jūs jau esate Europos Sąjungoje, o mes – kitoje sienos pusėje.

Ekskliuzyvizmas ir intelektualinių zonų privatizacija

Privatizavimo isterija, apėmusi visą šalį (pažvelgus iš aukščiau galima būtų aprėpti ir platesnį regioną) nuo 1990-ųjų pradėjo ieškoti daug rafinuotesnių formų, juolab kad ir civilizuotos visuomenės įvaizdis įpareigoja. Paliksime šone tas laukinio kapitalizmo draskomas sritis kaip ekonomika, politika, finansai ir pan. – jas, beje, labai mėgsta kritikuoti, parodijuoti ir pašiepti nūdieniai socialiai angažuoti menininkai. Šiandien aš norėčiau atkreipti dėmesį į kultūrinės-menininės-intelektualinės zonos privatizuotojus. Kas jie tokie? Kur jie slepiasi?

Pradėsiu nekaltu pavyzdžiu. Vienas bienalės dalyvių, Olandijos ir JAV pilietis Charlie Citronas, atsiuntė dvi savo meninio pasiūlymo versijas. Viena atspindėjo jo realią strategiją pačiose įvairiausiose vietose plėtoti savo idėjų realizavimo formas: vienur vykdyti performansus, kitur surengti parodą-pardavimą, parduotuvėje organizuoti videoinstaliaciją ir t.t. – tiesiog nuolat vaikščioti ir vykdyti intervencijas, kiek leidžia fantazija. Kitą versiją jis pateikė fondui, kai prašė paremti jo dalyvavimą bienalėje. Pastarojoje versijoje buvo labai išsamiai pristatyta viena idėja, paremta ankstesne menininko kūrybine patirtimi, nurodyti tikslai, adresatas... "Tie idiotai fonduose nesugeba suvokti daugiau nei vienos minties vienu metu. Tokią savo poziciją jie vadina aiškumu, bet aš tai pavadinčiau tiesiog buhalterija", – taip menininkas paaiškino santykį tarp dviejų versijų.

Ekskliuzyvizmas ir aiškus savo teritorijos apibrėžimas šiandien jau tapęs norma ir Lietuvos meniniame gyvenime: menininkai tarsi susitarę pasidalina, kam priklausys video-, kam internetas, kam protesto žanras, kam feministinis-socialinis diskursas ir t.t. Šiandieninis menininkas tarsi daro viską taip, kad būtų galima parašyti ataskaitą: padariau šitą, tą ir aną, pasiekiau to ir šito, o po to dar pridėtų nagrinėtų problemų sąrašą... Panašiai ir profesorius Leonidas Donskis privatizuoja visą Lietuvos intelektualinį diskursą. Mums visa tai peršama kaip alternatyva viską aprėpiančiai kapitalistinei tikrovei, smulkiaburžuaziniams privačiasavininkiškiems santykiams, kaip tikrosios vertybės, palyginti su reklamine aplinka, žiniasklaidos manipuliacijomis, holivudine gerove... Nors vis dažniau susidaro įspūdis, kad tai – dar vienas produktas tai grupei žmonių, kurie save įvardija kaip intelektualią publiką ir mėgsta apsimesti tuo, kuo nėra, mėgsta kankintis nesuvokdami to, kas ir taip prasmės neturi. Paprastai tariant, elitui – elitinis pramogų verslas.

Visa neoliberalistinio kapitalizmo banga būtų neįsivaizduojama be projektinio mąstymo ir jo logikos padiktuotų meno kūrinių. Alytaus bienalėje tokių buvo didžioji dauguma, kaip ir bet kurioje šiuolaikinio meno parodoje. Nenoriu sakyti, kad šis menas yra blogas ar geras, bet jo bruožai tokie: nepriekaištinga koncepcija, puikus atlikimas (kartais meno profesionalai tai vadina menine kokybe) ir suglumę lankytojų veidai (beje, kuo labiau suglumę, tuo daugiau triumfo meno profesionalų laikysenoje).

Vienu iš netikėtų atradimų tapo Austrijos menininkės Dagmar Schink paskaita apie jos vykdytą projektą – kupranugarių karavano kelionė po šiaurinės Austrijos miestus. Paskaitos metu buvo išvardinti visi politiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai, priežastys ir aspiracijos, viskas buvo įvilkta į mirtinai nuobodų intelektualinį apvalkalą, kuriame išties nuostabus ir juokingas projektas pavirto visišku antipodu sau pačiam – savitiksle moksline analize. Negalėjau neprisiminti visiškai beviltiško kuratorės Maaretos Jaukuri pranešimo pernai Talino grafikos trienalės konferencijoje, kai ji bandė papasakoti, kokias gilias socialines problemas sprendė atskiri meniniai kūriniai jos kuruotoje parodoje...

Howardo McCalebbo performansas "Pikta Do Da kalba" ir skulptūra-objektas "Sujungta ikona/Vieta improvizuotam teatrui". Šalia – Charlie’o Citrono intervencija su kaubojumi J.I. Joe

Tačiau į sceną išėjusi Adina Bar-On aiškiai sudėliojo pranešimo akcentus – ne turinys svarbu, bet pranešėjo oratorinės savybės. Ji spardė kėdes nuo pakylos miesto savivaldybės tarybos salėje, grąžė rankas, mikčiojo ir moralizavo menininkams, kad svarbiausia mene – žmogiškasis ryšys.

Vienu iš bienalės kuriozų tapo baltarusės dailės kritikės Alenos Boikos paskaita apie visišką pilietinių teisių, raiškos bei žodžio laisvės pamynimą jos šalyje ir apie viltį, kad tai pasikeis įstojus į Europos Sąjungą. Šią paskaitą, nesulaukęs jos pabaigos, nutraukė Alytaus miesto meras. Jis perskaitė oficialią sveikinimo kalbą iš viso pasaulio atvykusiems menininkams ir palinkėjo jiems kūrybingo darbo.

Pilietinės visuomenės sutemos

"Paprastai neokapitalistinės liberaliosios demokratijos valstybės užsitikrina savo įtaką ne tik remdamos pilietinės visuomenės ideologiją, bet ir turėdamos asmeninių-šeimyninių bei verslo interesų. Taigi, apdovanodama pilietinėmis laisvėmis, valstybė išlieka aukščiausioji pilietinė valdžia. Bet kokia pilietinės visuomenės svajonė apeiti valstybę neįmanoma. Visuomenėse, kuriose nėra pilietinę visuomenę atstovaujančios ekonomikos, valstybė taip pat pasilieka aukščiausiąja vykdomąja valdžia, užtikrinančia šeimos ir rinkos sąveikavimą. Tokių valstybių ideologinis pamatas pakilęs virš gyventojų troškimų (taip išlaikoma galimybė valdyti valstybės galias ir žinojimą), bet pasilieka toks pat veiksmingas rišantysis elementas, kaip ir pilietinė visuomenė.

(...) "Viešasis menas", kaip mes paprastai jį suvokiame, dažnai yra nuolankus – daugiausia dėl valstybinio mecenavimo, – apsiribojantis arba tik formaliais, arba apibendrintais sociopilietiniais pasiūlymais. Meno kūrinys turi ateiti tarsi iš kasdienybės šurmulio, po truputį įgauti vizualumo iš pačių esminių elementų, o po to, kai bus perprastas, vėl išnykti. Tai elementarus visuomenės narių, kuriems nereikia jokių valstybinių sankcijų, susidūrimas, kad galėtų tarpusavyje bendrauti." (Iš Roddy Hunterio "Pirmojo manifesto apie pilietines sutemas")

Ne veltui mes dabar Lietuvoje turime Pilietinės visuomenės institutą. Jis būtent ir užsiima deramo tono ir politiškai korektiškų įtikinėjimų kūrimu. Tų pačių įtikinėjimų, kurie atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, anot Ernesto Laclau, yra pagrindinė valstybinės valdžios ir galių įtvirtinimo forma.

Tačiau sugrįžkime prie Alytaus bienalės – čia buvo apstu tiesioginio menininkų susidūrimo su vietos gyventojais: Adina Bar-On kelioms valandoms atkreipė į save visų autobusų stoties lankytojų dėmesį ir priėmė jų neapykantos bei meilės gestus, Justinas McKeownas kvietė visus keliauti į Bandungą ir kartu skaičiuoti kiekvieną nueitą metrą, o amerikietis Howardas McCalebbas pasiūlė mieste pastatyti sceną-skulptūrą, kurioje piliečiai galėtų sakyti kalbas, pusryčiauti, nusnūsti, dainuoti, šokti breiką ir pan. Pastatytas natūralaus dydžio modelis netikėtai pakeitė miestiečių elgseną miesto centrinėje aikštėje – lig šiol nuolat skubėję per aikštę žmonės sustodavo prie scenos, užlipdavo laipteliais, apsidairydavo, vaikai vieni pirmųjų įvertino objektą kaip tinkamą jų saviraiškai. Kažkas prisėsdavo užvalgyti, objektas tapo jaunimo susibūrimo vieta... Nustebintas tokio netikėto miestiečių atvirumo pilietinei raiškai dėl naujai atsiradusio objekto, niujorkietis Howardas McCalebbas Alytuje sukūrė pirmąjį savo gyvenime performansą ant savo paties sukurtos skulptūros modelio. Tai buvo piktos Do Da kalbos pasakymas miesto visuomenei. Panašu, kad vietiniai afroamerikietį palaikė laukiniu...

Ir ką Jums dar galėčiau bepridurti? Nebent tai, kad:
Aš netikiu pilietine visuomene!
Aš netikiu šiuolaikiniu politiniu menu!
Aš netikiu nacionaline galerija!
Aš netikiu x-nalėmis!
Aš netikiu ŠMC!
Aš netikiu meno istorija!
Aš netikiu Donskiu!
Aš netikiu Dailininkų sąjunga!
Aš netikiu Adamkumi!
Aš netikiu Paksu!
Aš netikiu žiniasklaida!
Aš netikiu Konstituciniu teismu!
Aš netikiu ŽIV!
Aš netikiu AICA!
Aš tikiu menininku, ištrūkusiu iš institucijos kontrolės!
Aš tikiu menininku, išėjusiu į viešąją erdvę savo noru sutikti žmonių, o ne tam, kad parsineštų simuliacijų atgal į instituciją!
Aš tikiu menininku, suvaldžiusiu savo ego!
Aš tikiu tokių menininkų bendradarbiavimu!

Tam ir buvo surengta Alytaus bienalė.

Sapnas baigėsi.