Pianistas Vytautas Bacevičius

Kaip pianistas, Vytautas Bacevičius tvirtus profesinius pagrindus ir nemenką meninį akiratį įgijo besimokydamas Lodzėje, Antonio ir Helenos Dobkiewiczių vadovaujamoje privačioje, aukštu lygiu pasižymėjusioje konservatorijoje. Ši mokykla jam suteikė kompozitoriaus ir pianisto diplomus. Tarp Vytauto Bacevičiaus fortepijono pedagogų itin minėtinas Józefas Turczyńskis – iškili asmenybė, Jelenos Jesipovos ir Ferruccio Busoni mokinys. Abiejų pianistinių "senelių" (manytina, kad ypač antrojo) estetika, techniniai principai būdingi ir jų "vaikaičio" pianizmui.

1926 m. persikėlęs iš Lodzės į Kauną, jis jau buvo rimtai koncertinei veiklai pasirengęs pianistas. Po metų Vytautas Bacevičius kompozicijos ir fortepijono studijas tęsė Paryžiuje. Pastarąsias – pas Santiago Riérą, anksčiau plačiai koncertavusį virtuozą, vieno ryškiausių Fryderyko Chopino mokinių Georges’o Mathiaso auklėtinį. Negausūs šaltiniai skatina prielaidą, kad gimtajame mieste įgyti pianistiniai įgūdžiai Paryžiuje buvo tobulinami jų iš esmės nekoreguojant.

Nors dar Lodzėje pelnė Mozarto interpretaciją giriančią recenziją, klasicizmo autorių kūrinių Bacevičiaus repertuare buvo nedaug. Kiek ankstesnės epochos kūriniai – Domenico Scarlatti sonatos – jam teikė galimybių sutviskėti puikia, lengva technika, stiliaus pojūčiu. Hanso von Bülowo, Liszto ir Busoni transkribuota Bacho muzika jau sietina su kitos, labiau romantinės epochos dvasia. Intensyviai koncertuodamas Lietuvoje, šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių skambindavo Stasio Šimkaus ciklą "Lietuvos siluetai", Juozo Gruodžio "Lietuvoje" ir "Katarinką", savo ankstyvuosius opusus, taip parodydamas negausios lietuvių muzikos fortepijonui stilistinę įvairovę. Provincijos miestų klausytojams drąsiai pateikdavo XX a. kūrinius ir pelnydavo sėkmę. Virtuoziškai skambino Ferenco Liszto kūrinius, buvo giriamas už įžvalgias bei savitas Claude’o Debussy ir Maurice’o Ravelio muzikos traktuotes. Skambino Ignaco Paderewskio, Sergejaus Rachmaninovo, Aleksandro Skriabino, Césaro Francko opusus. Po pianistinių studijų Paryžiuje jo repertuaras pasipildė Isaaco Albénizo, Manuelio de Fallos, Enrique’s Granados kūriniais, itin palankiais jo profesoriaus požiūriui į garso spalvą, emocingumą, sudvasintą energiją ir bendrą kūrinio efektą. Visa tai buvo derinama su prancūzų pianistams būdingu skaidrumu, precizija. 1928 m. birželio 5 d., po Vytauto Bacevičiaus rečitalio Paryžiaus "Majestic" salėje, laikraštis "Les artistes d’aujourd’hui" mini jausmingą temperamentą, raiškos nervingumą, aiškų ritmą, žėrintį virtuoziškumą, formos pojūtį ir asmenybės žavesį. Pianistas esąs aukščiausio lygio interpretatorius.

Ketvirtajame dešimtmetyje Vytautas Bacevičius koncertavo daugelyje Europos muzikinių centrų. Jo solinių vakarų ir pasirodymų su orkestrais rangą nusako faktas, kad 1938 m. jis buvo pakviestas į Eugčne Ysa’e konkurso Briuselyje žiuri. Tapę šio konkurso laureatais, savo didžiąją karjerą pradėjo Emilis Gilelsas ir Jakovas Flieras.

Susiformavo repertuaras (į koncertų programas pianistas ir toliau įtraukdavo savo kūrinius), karo ir pokario metais koncertuojant Amerikoje jis šiek tiek kito. Savitumo Bacevičiaus programoms suteikdavo jo kompozicijos pedagogo Paryžiuje Nikolajaus Čerepnino ir kompozitoriaus sūnaus Aleksandro Čerepnino saikingai naujoviški kūriniai.

Manytina, kad kaip pianistas Vytautas Bacevičius turėjo "įgimtos technikos" pradų, nes ilgokus laiko tarpsnius skirdamas komponavimui arba lektūrai bei muziejų lankymui (taip pat ir fortepijono pamokoms, iš kurių Amerikoje gyveno), prireikus koncertuoti profesinius įgūdžius atgaivindavo be didelio vargo. Bet jo laiškai kartais skatina ir kitaip galvoti, tad vienprasmiškai jais pasikliaujant ką nors apie tai tvirtinti būtų keblu. Beje, laiškuose gvildendamas ir vertindamas kitų pianistų meną neretai pats sau prieštaraudavo – nemažai kas priklausydavo nuo momento nuotaikos, nuo išankstinio palankumo arba kritiško požiūrio į vieną ar kitą atlikėją. Dažniausiai jis reikalaudavo skaidrios faktūros, aiškių ir logiškai motyvuotų horizontalių, suvoktos ir įprasmintos harmonijos, visa tai nemenka dalim susiedamas su profesiniais pedalo naudojimo (o dažnokai – jo nenaudojimo) įgūdžiais.

Ar stipriai Vytauto Bacevičiaus, kaip kompozitoriaus (ir kaip jautraus meno vertintojo, kultūros istoriko, erudito), estetinės nuostatos veikė jį kaip pianistą? Manytina, kad koncertų estradoje kompozitoriui svarbūs dalykai, ypač ne savo kūrinius atliekant, gerokai transformuodavosi. Bet ar visada? Jo itin dažnai koncertuose interpretuotas Chopinas skyrėsi nuo įžymybių (arba fortepijono pedagogų) anuomet įtvirtintų to kompozitoriaus muzikos atlikimo pavyzdžių. Kiek "Bacevičiaus variantai" mums šiandien būtų artimi (gal novatoriški?) arba – drauge su anais pavyzdžiais – senstelėję? Grakščiai rodydamas skaidrias Fryderyko Chopino kūrinių konstrukcijas, jis podraug naudojo ekspresiją, kurią kai kas vadino manieristine, bet čia pat būdavo įžvelgiama ir bruožų, būdingų vienam iš anos epochos fortepijono milžinų, Ignaco Friedmano, menui. Pats Bacevičius laiškuose ne kartą mini jam, kaip pianistui ir itin reikliam menininkui, artimą autorių Claude’ą Debussy. Į jo preliudus, ypač antrąjį jų tomą, gilintis mėgdavo gal panašiai kaip į abstrakcionistų paveikslus. Tai – ne artėjančio koncerto, o mąslaus proto ir jautrios širdies paskatos. Nežinome, ar tokias (gal pačias nuostabiausias) jo pianistinio meno akimirkas publika išgirsdavo.