Japonai ir lietuviai viename spektaklyje

"Sakura vėtroje"

Rugsėjo pradžioje iš Tokijo į Lietuvą atvykęs teatras "Dora" mūsų šalyje pristatys bendrą japonų ir lietuvių projektą – Jono Vaitkaus režisuotą Aivaro Mockaus pjesę "Sakura vėtroje". Spektaklis buvo sėkmingai rodomas Japonijos sostinėje 2004-ųjų kovą. Jo scenografiją sukūrė Jonas Arčikauskas, muziką – Tomas Kutavičius, o choreografiją – Vesta Grabštaitė.

Lietuvoje "Sakurą vėtroje" išvys trijų miestų žiūrovai. Rugsėjo 14, 15 d. spektaklis įvyks Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 17, 18 d. – Panevėžyje, J. Miltinio dramos teatre, ir 21, 22 d. – Kauno valstybiniame dramos teatre. Japoniška teksto dalis bus verčiama į lietuvių kalbą. Spektaklyje vaidina lietuvių ir japonų aktoriai: Vesta Grabštaitė, Inga Jankauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Arnoldas Jalianiauskas, Rimas Morkūnas, Kei Ueki, Josuke Sato, Kacuhiko Kubota, Fumijo Sato, Hisao Jokote, Taro Seta, Futoši Inoue, Šiho Kuroda, Hajao Senda, Vataru Koide ir kiti.

Projektą finansavo Japonijos kultūros reikalų valdyba, o į Lietuvą jis atvežtas kaip ES ir Japonijos tautų mainų, kurių metais paskelbti 2005-ieji, dalis. Šis bendras japonų ir lietuvių teatro sumanymas gimė beveik prieš 10 metų žymaus prodiuserio Kazumi Sakabe ir jo mokinės, "Dora" teatro vadovės Motoko Tanabe, dėka. Pastarąjį dešimtmetį jiedu nuolat lankėsi Lietuvoje, ieškojo kontaktų, bendradarbiavimo galimybių, mezgė ryšius su lietuvių teatralais ir Kauno bei Vilniaus dramos teatrais.

Idėja, kuri vėliau įkvėpė "Sakuros vėtroje" projektą, kilo tada, kai K. Sakabe ir M. Tanabe sužinojo apie japonės ir lietuvaitės draugystę pokario laikų lageryje, aprašytą žurnale "Veidas". Taigi nors pjesės siužetas ir pramanytas, jo ištakose – tikri įvykiai. Įdomu ir tai, kad į Tokijuje statomo spektaklio repeticiją kartą atėjo japonas karo veteranas, buvęs sovietų belaisvis, ir papasakojo, kad pjesėje aprašyta lagerio sąlygomis atliekama apendikso operacija jam priminė analogišką jo paties išgyvenimą. Spektaklio kūrėjai atspindėjo ir keletą kitų tikrų faktų, paimtų iš japonų, kalėjusių Sibire, atsiminimų.

"Sakura vėtroje" – tai dramatiška lietuvaitės tremtinės ir japono karo belaisvio meilės istorija, kurios veiksmas vyksta sovietų lageryje pokario metais. Įtemptas siužetas vystosi ypač greitai, beveik kaip kino filme. Bet tai netrukdo spektaklio kūrėjams jį panardinti į regėjimų, apeigų ir lyg iš sapno kylančių asociacijų pasaulį.

Spektaklyje gausu muzikos, sceninio judesio ir efektingų vaizdų, jame glaudžiai susipina iš pažiūros tokios skirtingos, bet kartu keistai artimos japonų ir lietuvių kultūros, jos netikėtai, spalvingai kertasi ir jungiasi. Simboliškai daugiaplanė Jono Arčikausko scenografija ir įtaigi Tomo Kutavičiaus muzika sudaro puikią terpę Jono Vaitkaus teatro magijos seansui.

Patyrusiam režisieriui pavyko sujungti japonų ir lietuvių aktorius ir išreikšti bendražmogišką kūrinio idėją. Japonai ir lietuviai tarsi atranda vieną mitologiją – ar tai būtų Užgavėnių ritualas, ar arbatos ceremonija su aliuminiais kalėjimo puodeliais, ar samurajų šokis su vėduoklėmis, polifoniškai tuo pačiu metu skambant japonų dainai ir lietuvių giesmei. Spektaklis neiliustruoja nykios lagerio tikrovės – tamsos karalystę čia nutvieskia spalvų, garsų ir jausmų vaivorykštė, padarydama erdvę sakralią.

"Sakuros vėtroje" premjera įvyko Tokijo kultūrinio gyvenimo širdyje, Ropongi rajone, gražiausiu japonams metu – per patį sakurų žydėjimą. Ji susilaukė nemažo meno žmonių ir žurnalistų dėmesio. Kai kurie jų stebėjosi, kad iš jiems beveik nežinomos mažos Europos šalies atkeliavusi kūrybinė grupė pastatė jaudinantį ir tokio japonams netikėto stiliaus spektaklį.