Muzika

Egzodo kontekstai

Loreta Venclauskas

Antrasis pasaulinis karas, penkiems dešimtmečiams ištrynęs Lietuvos valstybę iš politinio žemėlapio, Vytauto Bacevičiaus gyvenimą pakreipė nenumatyta linkme. Svetur praleisti metai buvo tarsi išbandymas, atskleidęs stipriausias Bacevičiaus asmenybės savybes: ištikimybę paties pasirinktai lietuvybei, atsidavimą kūrybinio avangardo idealams ir savitą kompozicinį mąstymą, persmelktą kosmoso pajautos ir įrodytą nuoseklia kūrybos raida.

Tai buvo asmenybė, neatsižadėjusi kūrybos net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Viena iš jų – ne savo valia pasirinkta tremtis. Vytautas Bacevičius iš Lietuvos išvyko anksčiau nei kiti dėl sovietinės aneksijos pasitraukę muzikai. 1939 m. pakviestas koncertuoti į Pietų Ameriką, jis pagrįstai tikėjosi sulaukti sėkmės naujajame žemyne, nes Europoje jau buvo pastebėtas ir įvertintas. Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje Bacevičių sutiko svetingai. Pianisto rečitalius rengė geriausiose, klausytojų gausiai lankomose salėse. Kadangi Bacevičius skambino ir savo kūrybą, sulaukdavo koncertuose apsilankiusių kolegų dėmesio. Štai Juanas José Castro (Buenos Airių konservatorijos profesorius, kompozitorius ir dirigentas) į savo koncerto programą įtraukė ir puikiai atliko Vytauto Bacevičiaus "Elektrinę poemą".

Profesiniu požiūriu lietuvio muziko pasirodymai spaudoje buvo vertinami rimtai ir itin palankiai. Todėl, regis, pagrįstai galima teigti, kad to meto kultūros pasaulyje Vytautas Bacevičius, kaip pianistas, garsino Lietuvą plačiausiai.

Po Pietų Amerikos Bacevičius planavo koncertuoti JAV. Tačiau dėl Europoje įsiliepsnojusio karo ir Lietuvos aneksijos įvažiuoti į kraštą su ankstesnėmis vizomis buvo nebeįmanoma. Panašių bėdų užklupti migracijos tarnybos patalpose ištisas savaites pokalbio su pareigūnais laukė šimtai panašaus likimo kitataučių. Bacevičius pakliuvo į spąstus. Kas iš tikro dedasi Lietuvoj, kažin ar suprato. Neįžvelgė grėsmės nei dėl Vilniaus grąžinimo fakto, nei dėl naujai sudarytos vyriausybės, juolab kad jos nariais tapo kai kurie Bacevičiaus bičiuliai, pažįstami nuo pokalbių Konrado kavinėje laikų. Be to, sovietų teritorijoje buvo likęs tėvas. Kas galėtų tvirtinti, kad sovietinio paso siūlytojai Bacevičiui to nepriminė? Tačiau tik gavęs šį pasą jis pateko į Ameriką.

Į JAV įsileistas kaip lietuvių tautybės sovietų pilietis, Bacevičius netrukus pajuto savo padėties dviprasmiškumą. Pradėjo sklisti kalbos, esą Bacevičius – komunistas, tad jo koncertų neverta lankyti. Tuos kaltinimus paneigęs spaudoje ir greitai atsikratęs sovietinio paso, Bacevičius vis dėlto nepajėgė įveikti lietuvių diplomatų politinės trumparegystės – jam nebuvo išduotas lietuviškas užsienio pasas, nors JAV aneksuotų valstybių nepripažinimo politika tokio administracinio darbo nevaržė. Visa tai apsunkino tolesnį Bacevičiaus gyvenimą. Ilgam susiklostė keista padėtis: atsisakęs sovietinio paso, jis tapo komunistų priešu. Tačiau ir FTB ištisus dvidešimt metų Bacevičių laikė nepatikimu, "komunistu".

Nejučia kyla klausimas, kam 1940-aisiais tai buvo naudinga? Sovietų slaptųjų tarnybų popieriuose gal ir būtų galima rasti atsakymą. FTB vėliau padėtį ištyrė ir legalizavo Bacevičiaus gyvenimą Amerikoje. Tik dešimtmečiais ribota judėjimo laisvė, nuolat persekiojusi baimė būti deportuotam apkartino kūrybingiausius darbštaus ir gabaus muziko metus.

Atrodo, tokie tolimi yra muzikų ir politikų keliai. Tačiau jie visi susikerta valstybės sampratos tinklainėje. Vieniems skirta statyti ir puoselėti teisinę tautos ir piliečių erdvę, kitiems – kelti profesinį muzikinės kultūros autoritetą ne dėl garbės, o dėl būtinybės rasti bendrą kalbą su pasauliu, neišbarstant bendrataučių intelekto įvairovės svetur.

Valstybės ir kultūros sąsajų prasme, XX a. susiformavusi profesinės lietuvių muzikos scena atrodė gerokai pažangesnė nei geopolitinė mūsų krašto raida. Praėjusio amžiaus pradžioje tai liudijo Čiurlionio muzika ir ypatingos vertės dailė, turėjusios "sulaukti" istorinio jose užfiksuoto tautinės savimonės status quo atgaivinimo.

Antroje amžiaus pusėje atsidūrę už aneksuotos Lietuvos ribų, bet neatsižadėję kūrybos, lietuvių kompozitoriai laiku pateko į modernizmo kalendorių. Tačiau jų kompozicijos nugulė į profesinės lietuvių muzikos klodus kaip neatrasti testamentai, kuriuos, kaip kadaise Čiurlionio, skaitome pavėluotai. Iš keturių muzikų novatorių – Vytauto Bacevičiaus, Juliaus Gaidelio, Jono Švedo, Jeronimo Kačinsko – tik pastarasis sulaukė Lietuvos valstybės atkūrimo ir atvykęs į tėvynę pasidžiaugė savo kūrybos sugrįžimu.

Valstybės naikinimas, perversmai ne tik žlugdė ambicingus krašto kūrėjų siekius, bet savaip trikdė ir kultūringumo sampratos sklaidą visuomenėse, kurioms vėliau teko iš naujo mokytis laisvės pareigų ir principų. Galbūt dėl to iki šiol posovietiniu laikotarpiu nebuvo išspausdinta nė viena egzodo kūrėjų simfonija ar kitas stambus instrumentinis kūrinys. O iš jų susidarytų reikšmingi geros muzikos rinkiniai. Vertėtų paskubėti, juolab kad lietuvių išeivių bendruomenėse šia kūryba nesidomėta, nors ir buvo suprantančių jos reikšmę. Taip jau susiklostė, kad visais laikais socialiniai lietuvių diasporos sluoksniai buvo per silpni, kad paveiktų bendrąsias vieno ar kito krašto kultūros tendencijas. Be to – per daug konservatyvūs, kad remtų pinigais į pasaulinę sceną prasimušti siekiančius lietuvių menininkus, tuo labiau kompozitorius.

Tad 1940 m. JAV atsidūrusio Vytauto Bacevičiaus padėtis buvo nepavydėtina. Nors, kaip minėta, jaunojo pianisto ir kompozitoriaus patirtis sulaukė įvertinimo Europoje, į amerikiečių kultūros akiratį ji nespėjo patekti. Be to, JAV muzikinės kultūros prigimtis skyrėsi nuo šimtmečiais formuotų Vakarų Europos tradicijų. Savaip jauna, sutelkusi didelį kūrybinį potencialą iš įvairiausių etninių sluoksnių, JAV visuomenė neskatino vienalytės "amerikietiško meno" sampratos. Dabar ir anksčiau europietiškoji muzikinė tradicija su visa ją sudarančių tautinių įtakų ir stilių įvairove šioje valstybėje gyvavo tarsi koks solidus profesionalumo filialas, beveik pirmaujantis pasaulyje savo solistais ir orkestrais, tačiau kažin ar taip pat vertintinas kompozicinės mokyklos požiūriu.

Apsigyvenęs Niujorke, Bacevičius pradėjo karštligiškai tvarkyti savo koncertinius reikalus, šventai tikėdamas, kad laikui bėgant bus pripažinta ir jo kūryba. Fortepijonines kompozicijas platino pats, rūpinosi jų spausdinimu, įtraukdavo į rečitalių programas. Deja, visa kita egzodo laikų kūryba – simfoninė muzika, koncertai fortepijonui, įvairūs kameriniai ansambliai – liko nežinoma, neišleista ir retai atliekama, išskyrus Antrąjį bei Trečiąjį styginių kvartetus ir Koncertą smuikui su orkestru, kurių atsiradimą ir atlikimą, pasak Donato Katkaus, paskatino, "fragmentiški kontaktai" su čekų smuikininku Dušanu Pandula. Vis dėlto iš pirmųjų bandymų atlikti kompozitoriaus kūrinius Lietuvoje ir Lenkijoje aiškėja, kokia vientisa ir savaip darni buvo Bacevičiaus muzikos kalba. Tiesiogiai neįvardydamas, kompozitorius nuolat kalbėdavo apie ypatingos paskirties kūrybą, siekiančią originalaus formos konceptualumo. Bacevičius nujautė silpnąjį XXI a. muzikos aspektą – amorfinių formų tendencijas, – ieškodamas alternatyvių sprendimų tada, kai dauguma arba apskritai bandė apeiti formos klausimą, susikurdami individualias kompozicines sistemas, kurios nulemdavo galutinį tos muzikos pavidalą, arba jį paneigti, vietoj griežto formos konstravimo siūlydami pasinerti į muzikos sukeliamas "transo" būsenas.

Tačiau šia pastaba nesiruošiama nurašyti nuostabiausių stilistinių XX a. muzikos metamorfozių! Priešingai, vienai iš jų galėtume priskirti Vytauto Bacevičiaus kūrybą. Joje itin apčiuopiamai įkūnijama abstrakčiosios tapybos judesio galia, o dar stipriau – akustinė praėjusio šimtmečio moderniosios architektūros dimensija. Vytauto Bacevičiaus kompozicijose ši dimensija tarsi išsivaduoja iš ją pagimdžiusių plokštumų materialumo ir tampa muzikinės akustikos pirmavaizdžiu. Vytauto Bacevičiaus kūrybinė vaizduotė plėtojosi abstrakčios raiškos link ne dėl to, kad kūrėjas neturėjo ką pasakyti. Jo profesinė logika puikiai derėjo su nežabota dvasine energija, būtinybe ją perteikti muzika nesikartojant, atsinaujinant.

Kaip ir daugelio talentingų kūrėjų biografijose, jau pirmuose Bacevičiaus opusuose paklojami būsimojo stiliaus pamatai. Bacevičius neperima, tarkim, Aleksandro Skriabino harmonijos, kuri nulemia formos plėtotę katarsio link, bet pajunta tokios pasaulėjautos artumą ir nebetonalios harmonijos (taigi ir naujos faktūros) priemonėmis iš esmės koreguoja (nepaneigdamas!) formos koncepciją.

Tai svarbiausia. Jis pasiūlo ne "blogio ir gėrio", tezės ir antitezės ar kokio nors kitokio "konflikto" klišę, o pamažu savaip išgrynina kosmoso idée fixe kaip organizuotą galimybę dvasia susitapatinti su tuo, ką anksčiau menuose lėmė krikščioniškoji religija, dvasios renesanso ir kitos etinės bei estetinės platformos.

Vytautas Bacevičius mirė Niujorke, nesulaukęs nei Lietuvos valstybės atkūrimo, nei savo kūrybos pripažinimo. Jis be jokių kompromisų įvykdė tai, kam buvo pašauktas gyventi: sukūrė kompozicijų, kurių verte neabejojo, išlaikė aštrų protą ir humoro jausmą, padedantį nepalūžti tikro vargo valandomis. Jis įvertino amerikietišką piliečių laisvės principą ir labai sielojosi dėl tautiečių abejingumo toms muzikinės kultūros vertybėms, kurias pats puoselėjo ir plėtojo.

Nuo kompozitoriaus ir pianisto mirties praėjo trisdešimt penkeri metai. Galimas dalykas, kad tebėra gyvi jį pažinoję amerikiečiai, kad yra ir jo išspausdintus fortepijoninius kūrinius pavarčiusiųjų. Tačiau pareigą ištraukti originalią kompozitoriaus Bacevičiaus kūrybą iš užmaršties ir grąžinti ją į amerikietiškos kultūros sferas turėtų visų pirma jausti po įvairius pasaulio kraštus išsibarstę lietuviai.

Kad jo muzika skambės pasaulio scenose, Vytautas Bacevičius neabejojo. Tik kada, brolau, keistuoli lietuvi, tu ją išgirsi ir atsidusęs pasakysi: "Pagaliau..."?