Koncepcija tuščiai erdvei

Irma Balakauskaitė. "Mechaninis teatras". V. Pakalniui atminti. 2005 m.

Šv. Jono gatvės galerijoje atidaryta keturių scenografių – Irmos Balakauskaitės, Vilmos Masteikienės, Renatos Valčik ir Martos Vosyliūtės – darbų paroda "Omeny". Kaip teigia autorės, šioje ekspozicijoje rodomi minčių eskizai, nerealizuoti projektai ir idėjos. Kitaip tariant, sumanymų metmenys, kuriems dar nebuvo lemta išvysti rampos šviesos: eskizai neįgyvendintam spektakliui, tapybos darbai, atskleidžiantys scenografijos kūrėjo virtuvę, mažaformatės skulptūros, veikiančios teatro sceną atstojančiose plokštumose, instaliacija, suteikianti žiūrovui galimybę penkias sekundes pabūti žvaigžde improvizuotoje teatro salėje… Galbūt ekspozicija nestebina nematytais teatrališkais reginiais, tačiau tai nėra pagrindinis ją surengusiųjų scenografių tikslas.

"Omeny" – paroda, kurios autorės nori atkreipti dėmesį į scenografijos kūrėjų darbą. Ekspozicijos idėją inspiravo teatre dirbančių dailininkų situacija ir savęs suvokimas spektaklio kūrybos procese. Kita problema, į kurią norėta atkreipti dėmesį, – scenografijos darbų parodų trūkumas ir savotiškas nenoras į galerijų erdves įsileisti darbus, peržengiančius įprasto formato ribas. Šiuo klausimu pasirinkta parodos medžiaga diskutuotina: galerijos erdvėje pristatyti kūriniai suvokiami kaip savarankiški darbai, kuriuos su teatru sieja menininkių darbo patirtis, parodos koncepcija, teatralizuota plastika ir perspektyva, kad sumanymų užuomazgos kada nors bus realizuotos kuriant kokio nors spektaklio scenografiją. Autorės prabyla kūriniais, paženklintais teatro dvasia, tačiau tiesiogiai nepriklausančiais scenai, todėl nemanau, kad pasirinktas būdas labiausiai tinka parodyti, kokiu būdu scenografija gali būti pristatyta galerijos erdvėje. Taip, interpretacijos sveikintinos, eksperimentai siekiant tikslo yra neišvengiami ir būtini, tačiau kiekviename darbe reikalingas nuoseklumas. Šią parodą esu linkusi pavadinti scenografijos reprezentacijos už scenos ribų paieškomis. Eksperimentu, kuris turi paskatinti scenografijos kūrėjus pamąstyti ne tik apie tuščią teatro scenos erdvę užpildančias materialų pavidalą įgijusias vaizdines koncepcijas, bet ir apie galimybę jas parodyti mažesnėje galerijos patalpoje taip, kad jie neprarastų įtaigos ir ryšių su jas inspiravusiu šaltiniu. Šiuolaikinis teatras siekia komunikuoti su žiūrovu, įtraukti jį į spektaklio veiksmą, provokuoti jo reakcijas. Galbūt scenografijos parodų ateitis glūdi panašioje interaktyvumo paieškoje? "Omeny" koncepcija inspiruoja šiuos pamąstymus, tačiau daugiau teoriškai: vienintelis darbas, tiesiogiai dalyvaujantis kuriant kūrinio percepciją ir veikiantis nenumatytas žiūrovo reakcijas – nuostabą, sutrikimą, tam tikrą elgesį, – yra R. Valčik instaliacija.

Renata Valčik. "Penkios sekundės šlovės". 2005 m.

Lietuvoje scenografijos kelias į žiniasklaidos puslapius niekuomet nebuvo lengvas. Nuo pat XX a. pradžios, kai gimė profesionalus Lietuvos teatras, pastatymų apžvalgininkai daugiau dėmesio skyrė režisieriaus ar aktoriaus darbui. Scenografo indėlis buvo pastebimas, tačiau išsamiau nenagrinėjamas. Paviršutiniškos scenos drabužio analizės apsiribojo elementariais apibūdinimais "gerai", "blogai" ir dažnai rėmėsi subjektyvia nuomone. Išsamių šios srities studijų nebuvo. Dailės istorikai stengiasi iš fragmentų atkurti to laikmečio scenografų darbo aplinkybes, visuomenės reakcijas, nusakyti jų reikšmę tolesnei teatro dailės raidai. Praktinė patirtis, tiriant praeities scenografų darbus, rodo, kad aiškiausiai ir įtaigiausiai savo sumanymus atskleidžia pačių autorių mintys, pasisakymai ir netgi straipsniai apie savo kolegas. Žinoma, praėjus tam tikram laikui, lengviau objektyviai pažvelgti į kontekstą, tiesiogiai įvertinti kūrinį, tačiau nė viena teorija negimsta tuščioje vietoje ir ją ne visuomet inspiruoja forma, šviesa ar spalva, – kritinės analizės pretekstu ir netgi atspirties tašku gali tapti tekstas, atkuriantis meno objektą sukūrusiojo žmogaus mąstymo, žvilgsnio, rankos prisilietimo trajektoriją. Ypač tai aktualu teatro mene, kuris iš prigimties yra kolektyvinio meno rūšis, kurioje režisieriaus, muzikos kūrėjo, dailininko, aktoriaus indėliai susilieja ir tampa vientisu reginiu.

Marta Vosyliūtė. "Dėžutės". 2005 m.

Vargu ar pavyktų rasti daug žiūrovų, einančių į teatrą pasižiūrėti dailininko sukurtų scenovaizdžių ar kostiumų. Teatro meno specifika lemia atskirų jo komponentų vertinimo sudėtingumą: vienu atveju scenografija pasimeta kitų spektaklio kūrėjų kontekste, kitu – išimta iš konteksto ji kuria savas reikšmes, kurios nutolina ją nuo pradinių spektaklio sumanymų. "Omeny" paroda galėtų paskatinti ieškoti aukso vidurio, leidžiančio geriau suvokti galerijoje eksponuojamus teatro dailės kūrinius kaip spektaklio dalis, o ne savarankiškus darbus, ir kartu atspindėti scenografo individualybę ir išskirti jo indėlį bendrų kūrybinių paieškų rezultato fone.