Įžeidimas

Prieš kelias savaites patyriau didelį sukrėtimą – "Lietuvos ryto" priede visiškai neįtikinamu pavadinimu "Stilius" draugai man parodė kažkokios moters nuotrauką ir pasakė: žiūrėk, čia Gintarė Jautakaitė. Ten ir vienaip, ir kitaip buvo nufotografuota tokia viskuo patenkinta apvalaina moteris, apsirengusi baltu treningu arba kažkokiais klaikiais, beformiais, bespalviais tiesiog nenusakomais neva koncertiniais drabužiais, užsidėjusi beisbolo kepurę. Kitose nuotraukose – su rubuiliu vyru ir rubuiliu vaikeliu. Nieko apie tai neperskaičiau, supratau tik tiek: čia Gintarė Jautakaitė, atradusi naują gyvenimą ir naują laimę Amerikoje, jaukiai įsikūrusi tikriausiai kokio nors didelio miesto priemiesty. Viešpatie, ką su žmonėmis padaro Amerika!?

Tai buvo siaubinga, iš tikrųjų siaubinga pamatyti ją tokią.

Tą, kuri kažkada tyro krištolo balsu dainavo "Kregždutės kregždutės". Argi kažkokia soti priemiesčio namų šeimininkė, kažkokia putli "McDonald’s" lankytoja galėjo būti ta aristokratiška gražuole ir dainuoti tas mūsų jaunystės himnais, nemirtinga klasika tapusias dainas?

Nereikia man aiškinti, aš suprantu, kad visi sensta. Ir kilogramas vienas kitas prisideda, ir pagurklis atsiranda, ir veidas raukšlėjasi. Bet čia ne tai, patikėkite, ne tai! Juk yra žmonių, kurie sensta kažkaip stilingai, dvasingai, grakščiai. Ir tam visai nereikia, kad nebūtų ko valgyti. O ji juk dar visai nesena! Kokios jau ten "Kregždutės"... Sako, buvo kažkokia laida su ja, kurios aš nemačiau, o kai šitas straipsnis pasirodys spaudoje, kažkuri televizija jau bus parodžiusi dar vieną laidą. Gal ten viskas atrodys visai kitaip. Gal aš klystu. Duok Dieve. Be abejo, aš nieko daugiau nežinau, aš tik mačiau tas nelemtas fotografijas – geriau jau būčiau nemačiusi, nes man jos vis dar stovi akyse – kaip įžeidimas. Kaip išdavystė.

O gal kaltas nemokša fotografas, neparinkęs rakursų ir apšvietimo? Tuomet jį reikia primušti. Negalima tyčiotis iš mūsų jaunystės idealų.

Šiek tiek kitaip, tačiau panašiai mane įžeidė ir Povilas Meškėla, kažkokiame eiliniame "žvaigždžių" koncerte, kuriuos televizija visais kanalais dabar transliuoja kiekvieną mielą dieną, stripinėjęs pagal "Aš myliu vasaros rugiagėlę". Būtent – jis ne dainavo, jis stripinėjo. Aprengtas, kaip pranešė koncerto vedėja, tokio ir tokio "dizainerio" drabužiais – beformiais džinsais, su kuriais atrodė storas ir išpleręs, o tiesiai ant baltų marškinių pilvo rankdarbiams skirtais dažais paskubomis buvo nupaišyta rugiagėlė. (Dizaineris išties padirbėjo. Gaila, kad neįsiminiau pavardės. Tiek to, ne apie jį daina, jo pavardė ir liks nežinoma.) O juk šitas žmogus kažkada niekino "popsą" ir turėjo ambicijų būti roko dainininku. Ar tai buvo tik jaunystės maksimalizmas? Jei taip, tai kodėl jis vis dar dainuoja? Suprantu, visiems reikia pinigų. Bet juk galėtų įkurti kokią firmelę arba įsidarbinti kieno kito firmelėje, kaip padarė kiti jo buvusios grupės nariai, ir laimingai gyventi. O jeigu jau nori išeiti į sceną, tai tegul nespjauna žiūrovams į veidą savo "Rugiagėle". Tegul pasirenka kitą dainą. Tegul dainuoja roką, nes jis gali, ir todėl privalo. Tegul pasirenka tokius žodžius ir muziką ir dainuoja taip, kad mums suvirpėtų širdys arba šiurpas nueitų per nugarą.

Manau, kad tai – profesinis apsileidimas ir atsakomybės prieš žiūrovą neturėjimas. Tiesiog žiūrovo niekinimas. Ir visi čia taip elgiasi turbūt todėl, kad žino: jei jau kartą žiniasklaidos buvo pakrikštyti "žvaigždėmis", niekas jų niekada viešai nesukritikuos, ir nei kritika, nei prastas pasirodymas scenoje (ar televizijos ekrane) niekaip nepakenks jų "karjerai" ar "geram vardui".

Sutinku, tie koncertai iš esmės yra "popsas", bet juk ir šitas žanras gali ir turi būti kokybiškas, nes jo auditorija tokia plati.

Kai šią vasarą per "Live 8" koncertą Londone į sceną išėjo, užgrojo ir uždainavo daugiau kaip 20 metų kartu nekoncertavę, pasenę ir sustorėję "Pink Floyd", visiems tūkstančiams Haid parke ir milijonams prie televizorių ekranų visame pasaulyje TAIP šiurpas nuėjo per nugaras! Jie dainavo ir grojo kaip dievai (ir atrodė kaip dievai, nors pasenę ir sustorėję, nes jų akys degė kūrybine ugnim, Gintare. Arba Annie Lennox – ji nesidaro plastinių operacijų, ji turi šeimą, vaikų, ji sena, bet kokia graži!), žinodami, kad už tai negaus jokių pinigų ir daugiau niekada kartu nebepasirodys. Bet jie neleido sau parodyti publikai ką nors bent truputį menkesnio už tobulybę (taip pat pasielgė ir Madonna, už dyka atidirbusi "kaip už tėvynę"). O jeigu kas nors iš jų būtų pasirodę prastai ar vadovavęsi principu "ir taip bus gerai", žiniasklaida tokius būtų į miltus sumalusi! Net ir didžiausias "žvaigždes".

Žinoma, koks nors Trakų pilies kiemas ar Klaipėdos miesto aikštė – tai ne Haid parkas ir ne "Live 8", bet kodėl lietuviška publika visuomet turi tenkintis kažkokiais "nedakeptais" blynais, pavadintais "žvaigždėmis" ir pridengtais "dizainerių" drabužiais (tarsi tai galėtų pateisinti fonogramą), su prierašu "ir taip bus gerai"?

O pažiūrėkite į kretantį buvusį roko dainininką Ozzy Osbourne’ą, kurio muzika ir Povilas turbūt kažkada žavėjosi. Taip, dainuoti Ozzy nebegali, todėl padarė iš savo gyvenimo televizinį "realybės šou" (didesnį išsiniekinimą sunku sugalvoti), bet kad pats jo gyvenimas jau ir buvo kaip "šou". Taip, gyvoms vištoms galvų žiūrovų akivaizdoje jis nebenukanda (pamačius jo žmoną kyla įtarimas, kad tai ji tikriausiai liepdavo vargšui tas galvas kąsti), bet jis vis tiek ištikimas sau ir marškinių su rugiagėle ant pilvo nė už ką neapsivilktų!

Paulina Pukytė