Žmonija palauks

"Dogvilis"

Larsas von Trieras turi daug mažos šalies piliečio kompleksų, o tokie visada skatina įžūlumą ir itin gerą nuomonę apie save. Kitaip nei daugelis panašiais bruožais apdovanotų lietuvaičių, jis dar turi talentą, kino aistrą, yra tikras viešųjų ryšių virtuozas ir visai nesigėdija nešioti jam nepriklausantį bajorišką "von". Režisieriaus sugalvota "Dogmos ’95" idėja sužadino milžinišką susidomėjimą danų kinu, kurį iki "Dogmos" žinojo tik įtartini sinefilai ir paties von Triero gerbėjai. Kaip ir kiekvienos mažos valstybės pilietis, von Trieras ne tik nori keisti meną, bet ir būti pranašas, mokytojas. Jo įkyriai peršama didaktika man sugadino "Šokėją tamsoje", tačiau po šio filmo sukurtame "Dogvilyje" (BTV, 11 d. 22 val.) jis jau pasijuto kone marksisto Bertolto Brechto bendražygiu. Beje, filmas buvo ir reklamuojamas kaip nuolankaus mokinio pagarbos duoklė Brechtui. Todėl von Triero kinui pritaikyta Brechto "susvetimėjimo", atsiribojimo teorija, be kurios "Dogvilio" adekvačiai ir nesuprasi, žadino smalsumą. Buvo įdomu, kaip garsaus dramaturgo principus von Trieras perkels į ekraną, kuris šiaip nepakenčia jokių sąlygiškumų, nes yra pašauktas fiksuoti realybę. Aišku, kaip visada, von Trieras ir šiek tiek koketavo – juk garsios žvaigždės vis tiek atsinešė savo įvaizdį, suvaidintų vaidmenų šleifą, kuris trukdė vaidinti "brechtiškai", t.y. ir vaidinti, ir kartu išreikšti savo požiūrį į personažą. Išmintingoji Nicole Kidman, man regis, atlaidžiai leido režisieriui pasinaudoti jos talentu ne visai tyriems tikslams. Įtariu, kad vienas von Triero norų buvo demaskuoti nekenčiamą Holivudą ir prismeigti prie gėdos stulpo dar labiau nekenčiamą Ameriką.

"Dogvilis" – filmas apie tai, kad žmonės iš prigimties yra blogi. Tiesa, Brechtas to niekad aiškiai ir nesuformulavo, nors viename "Operos už tris skatikus" zonge skamba žodžiai: "Žmogus nėra pakankamai blogas, kad galėtų išgyventi šiame pasaulyje". Kidman herojė filme įrodo, kad ji gali išgyventi. Ir ne tik išgyventi, bet ir atkeršyti už tai, kad išgyveno. Vis dėlto, kad ir kaip įtikinamai tai rodytų von Trieras, negaliu sutikti su jo teiginiu, neva žmogus – grynai biologinė būtybė, paklūstanti tam tikriems natūraliems biologiniams ciklams. Be abejo, blogis yra natūrali šių ciklų fazė (tuo galime akivaizdžiai įsitikinti čia ir dabar, pakaks net televizoriaus), bet juk dar egzistuoja ir psichologija, pagaliau ir menas, kurie siekia atskleisti nenusakomus žmogaus prigimties dalykus. Von Trieras "Dogvilyje" visiškai įrodo, kad žmonės – amoralios būtybės. Tik ar kas tuo abejoja?

Todėl aš visą von Triero moralizavimą atiduočiau už malonumą žiūrėti Erico Rohmero kiną. Rohmeras taip pat yra moralistas, bet ta tikrąja, XVIII a. prancūzų kultūros, prasme. Jis nesistengia įtikinti savo teisumu, nemanipuliuoja žiūrovų tuštybe ir silpnybėmis. Jis leidžia žavėtis skaidriais savo filmais ir patirti atpažinimo malonumą – juk taip svarbu, kad nesijaustum šiame pasaulyje vienas su savo keistenybėmis, baimėmis ir silpnybėmis. Kaip jau įprasta LTV, nepaskelbto ciklo (dabar jau aišku, kad "Naktis su Mod" buvo tik jo įvadas, tačiau žmonės, kurie žiūrės Rohmerą, LTV, matyt, atrodo tokie nereikšmingi, kad dėl jų neverta stengtis, tad aš į tai galiu atsakyti tik kontrargumentu – tai geriausi, labiausiai išprusę žiūrovai, bet jie LTV taip pat nieko nereiškia) tęsinys bus 1983 m. sukurta "Polina paplūdimyje" (14 d. 23.25). Tai trečiasis Rohmero "Komedijų ir priežodžių" ciklo filmas. Kaip įprasta šiam režisieriui, jis pasirenka banalią situaciją – vasarą kurorte susitinka dvi giminaitės – ir neslėpdamas švelnios ironijos stebi, kaip jaunutė gamtos pastabumu ir tiesos sakymu apdovanota paauglė Polina pakeis per atostogas sutiktų žmonių gyvenimus ir patirs visus brendimo nuotykius. Rohmero filmo perpasakoti neįmanoma, nes pirmiausia tai malonumas stebėti iliuzorišką įvykių tėkmę, kai suvaidinti jausmai nepastebimai tampa tikrais, patirtais jau mūsų pačių. Man tai ir yra kino esmė. Rohmeras iš pradžių ir pats buvo teoretikas, dalyvavo pirmosiose būsimos Naujosios bangos diskusijose, o iš André Bazino perėmė norą kine įžvelgti kasdienybės misterijas.

Atrodo, ir vėl užimsiu per daug savaitraščio vietos, todėl, kad nereikėtų trumpinti jau korektūros, pasistengsiu rašyti telegrafiškai. Šią savaitę patariu nepraleisti: australiečio Paulo Goldmano filmo "Vakaras, kai pavyko susitarti" (TV3, 13 d. 23.15) – komedijos apie šou verslą, kurios siužetas remiasi tikrais įvykiais, kai 1974 m. Frankas Sinatra atvyko į Sidnėjų ir įsiutino miesto gyventojus pavadinęs vietinę repoterę "šliundra už du dolerius". Beje, garsųjį dainininką suvaidino chuliganas Dennisas Hopperis; liūdnojo kino Zhango Yimou "Skraidančių durklų" (taip pavadinimą išverčiau ne aš, o BTV, kuri parodys filmą (14 d. 21.20). Net jei neseniai matėte filmą kino teatre, manau, nepamiršote jo totalaus miglos gaubiamo bambuko miško grožio (beje, filmuota Karpatuose), mirtinos tylos ir žūtbūtinių kovų baleto. Tačiau, jei pamenate, filmas baigėsi, vos tik pradėjo aiškėti siužetas, tad jis tikrai nevienkartiniam žiūrėjimui; vieno talentingiausių šiuolaikinių amerikiečių režisierių Johno Singletono 2000 m. sukurto "Šafto" (LTV, 11 d. 21 val.) – pasakojančio apie puikų Armani kostiumus dėvintį juodaodį detektyvą (toks pat puikus Samuelis J. Jacksonas) ir stebinančio savo "Blaxploitation" (taip 8-ajame dešimtmetyje buvo vadinami filmai apie gražius, seksualius, protingus, visais požiūriais pranašesnius už baltuosius juodaodžius); pirmos moters "Dogmos ’95" kūrėjos danės Lone Sherfig filmo "Vilburas nori nusižudyti" (LNK, 15 d. 22.35) apie du brolius, kurie yra atrama vienas kitam, bet ilgisi gyvenimo pilnatvės ir meilės iš tėvo paveldėtame knygyne (nors aš visada prisimenu Thomaso Manno teiginį, kad biblioteka – tai laimės forma); virtuoziškojo honkongiečio Johno Woo kurto tęsinio "Misija neįmanoma II" (LTV, 13 d. 21.10). Režisierius ir vėl imasi pamėgtos kaukių (tiksliau, apsikeitimo tapatybėmis) temos. Tačiau nesijaudinkite, bjauriame pasaulyje, kur net gražuolis Tomo Cruise’ o Hantas gali pasikeisti neatpažįstamai, yra vienas žmogus, kuris sugeba išsaugoti veidą. Thandie Newton suvaidinta nusikaltėlė panelė Hol yra savimi ir daro bloga ne visai žmonijai, o konkrečiam jos apvogtam žmogui. Filme parodytas pasaulis yra blogas. Tačiau režisieriui visai nerūpi jį pasmerkti ar išgydyti. Kažkas pastebėjo, kad būtent tuo ir skiriasi Briano De Palma (praėjusios savaitės "Misija neįmanoma") ir Johno Woo filmai. Europiečių tradicijų išauklėtas De Palma tiki, kad pasaulio egzistavimo pagrindas yra gėrio ir blogio kova. Kino Woo pasaulis remiasi in ir jan konfliktu. Gal todėl grandiozinį "Misija neįmanima II" reginį stebinčiam žiūrovui labiau rūpi ne tai, ar žmonija bus apsaugota nuo pražūtingų bakterijų, bet tai, ar bus apsaugota konkreti mergina.

Jūsų – Jonas Ūbis