Kartojimų manija

Markas Wahlbergas vaidina filme "Netikėta sėkmė"

Naujos sociologinės apklausos rezultatai liudija, kad lietuviai nevaikšto į kiną, o žiūri filmus per televizorių. Mano nesociologinės apklausos liudija, kad vėlai rodomų geresnių filmų didžioji dauguma nebesulaukia. Vadinasi, tauta yra pasmerkta įvairiam šlamštui. Negana to, kad "originalios" laidos augina idiotus, prie to dar prisideda ir filmai apie idiotus. Ratas užsidaro. Tiesą sakant, manęs nestebina tautinių politikų mūšiai – vaikystėje ir jaunystėje jie, matyt, žiūrėjo "Santą Barbarą", kur kiekvienas turtuolis iki paskutiniosios kovojo už save (dažniausiai nedorom priemonėm). Nestebina ir Prezidento pozicija – jis jaunystėje, matyt, žiūrėjo vesternus, kuriuose gėrio ir blogio riba brėžiama labai aiškiai. Po kokių dešimties metų į politiką įžengs karta, kuri vaikystėje žiūrėjo "Lalailą", "Dviračio žinias" ir garbino Marijoną…

O ką lietuvių kino mylėtojams siūlo ši televizijos kino savaitė? Kaip visada, nieko gero. Daug kažkelintą kartą kartojamų amerikietiškų filmų ir Larso von Triero "Karaliją" desertui (tiems, kas sulauks). Desertas yra desertas, o kasdien teks misti pasakojimais apie išsiveržusius ugnikalnius ("Ugnikalnis", TV3, 11 d. 20.05), apie okultiniais ritualais susidomėjusius jaunikaičius ("Piktosios dvasios sugrįžimas", TV3, 11 d. 22.40) ir, žinoma, apie seksą.

TV3 11 d.14 val. parodys Edwardo Burnso filmą "Nesižvalgant atgal" (1998). Nors šis aktorius, režisierius, prodiuseris, scenaristas ir netapo, kaip kad buvo pranašauta, naujuoju Jimu Jarmuschu, jo filmams būdinga tiršta neišsipildžiusių vilčių ir meilės atmosfera, suteikianti Burnso istorijoms savotiško žavesio. Šiame filme pasakojama apie sugrįžimą į vaikystės miestelį. Filmo herojus Čarlis, kurį vaidina pats Burnsas, po trejų metų grįžta pas savo paliktą mylimąją. Bet ji jau turi kitą (beje, Maiklą suvaidino Jonas Bon Jovi), kažkada buvusį geriausiu Čarlio draugu. Režisierius teigė norėjęs sukurti filmą apie paprastų žmonių bendruomenę, jų požiūrį į gyvenimą ir svajones, kurios neišsipildo. Noras žvelgti atgal dažniau būdingas mano amžiaus žmonėms, bet jei trisdešimtmečiai žvelgia į savo praeitį ir nori kažką pakeisti, nematau nieko bloga. Kartais tai reikėtų daryti ir lietuvių kino trisdešimtmečiams.

Tauta mėgsta melodramas. Todėl ir vėl žiūrėsime, kaip Amerikos provincijos miestelio gražuolė patiria šoką, vėl į jį sugrįžusi – jos "amerikietiška svajonė" subliuško, o su pralaimėjusiais niekas nesiskaito. Filmą "Vilties spindulys" (TV3, 12 d. 13.15) 1998 m. sukūrė aktorius Forestas Whitakeris. Jis – puikus aktorius, bet nekoks režisierius, tad jo filmą "veža" kolegos – Sandra Bullock, Gena Rowlands, Mae Whitman, Michaelas Pare.

LNK (10 d. 22.35) parodys filmą "Paskalos" (2000). Režisierius Davisas Guggenheimas rodo dar vieną žiaurų žaidimą, kai trys klasės draugai nusprendžia paleisti gandą apie savo klasiokę. Visi tiki, kad nebūna dūmų be ugnies. Tačiau žaidimas baigiasi netikėtai visiems jo dalyviams.

Dar vienas LNK priminimas (įdomu, kiek kartų galima rodyti vis tą patį filmą – kol pamatys visi "trys milijonai"?) – Kirko Wongo "Netikėta sėkmė" (11 d. 21.10). Šiame filme (beje, jo prodiuseris – vienas originaliausių šių dienų kūrėjų Johnas Woo) akivaizdu, kaip Honkongo "kovinis" kinas adaptuojamas amerikiečių suvokimui. Į filmą perkelti visi Honkongo veiksmo filmo elementai, niekad nenuslūgstantis veiksmas derinamas su komedija. Tačiau bent jau man aktorius Markas Wahlbergas atrodo per "sunkus" vaidmeniui, kuriame galiu įsivaizduoti tik žavųjį Chow Youn-fatą. Wahlbergui pristinga ir lengvumo, ir humoro.

Didžiausias šios savaitės įvykis – LNK, 11 d. 24 val. rodomas prancūzų avangardistės, feministės ir šiaip geros režisierės Catherine Breillat 2003 m. filmas "Pornokratija" (nors užmuškite, nesuprantu, kodėl originalo pavadinimą "Pragaro anatomija" reikėjo pakeisti į naujadarą). Filmo herojė (Amira Casar) tyrinėja seksualumo prigimtį; keturias dienas ji praleidžia su nusisamdytu vyru (pornofilmų žvaigždė Rocco Siffredi vaidino ir ankstesniame režisierės filme "Romansas"). Keturios dienos, visiškai atsiskyrus nuo pasaulio, žmonių, tik žvelgiant į save ir savo geismus, pojūčius, netikėtus atradimus ir būsenas. Kartu tai ir dviejų skirtingų požiūrių – vyro ir moters – į seksą susidūrimas.

Neseniai girdėjau teiginį, kad tolerantiškas požiūris į seksualines mažumas ir apskritai visus tuos, kurie apibūdinami žodžiu "kiti", labai gerai veikia ekonomikos ir visuomenės raidą. Kadangi lietuviai yra didžiausi Europos homofobai, manau, visiems bus sveika pasižiūrėti LNK (12 d. 22 val.) rodomą filmą "Jei šios sienos prabiltų 2". Tai trijų dalių drama, pasakojanti apie amerikiečių lesbiečių gyvenimą. Trys filmo dalys rodo tris skirtingus dešimtmečius (mes, matyt, pamatysime tik antrąją dalį) ir įvykius, vykstančius tame pačiame name. Veiksmas prasideda 1961-aisiais, paskui persikelia į 1972-uosius, o baigiasi 2000-aisiais, kai Sharon Stone ir Ellen DeGeneres herojų pora nusprendžia turėti vaiką. Skirtingas filmo dalis režisavo Anne Heche, Jane Anderson ir Martha Coolidge. Kiek supratau, šis filmas rodo, kaip keitėsi amerikiečių požiūris į seksualines mažumas, kaip kito feminizmas ir apskritai gyvenimas.

Tą patį aspektą galima įžvelgti ir biografiniame filme "Rokas Hadsonas" (BTV, 14 d. 14 val.). Holivudo žvaigždė Rockas Hudsonas visą gyvenimą buvo priverstas slėpti savo homoseksualumą. Tačiau jis buvo pirmasis viešas asmuo, prisipažinęs, kad serga AIDS. Jo atvirumas prisidėjo prie to, kad AIDS ligoniai pagaliau atvirai prabilo apie save. Hudsono mirtis davė impulsą įvairiems su pagalba AIDS ligoniams susijusiems judėjimams ir padėjo nugalėti neigiamą požiūrį į AIDS nešiotojus. Johno Nicolellos filmas tikrai nėra šedevras, bet jis paprastai ir suprantamai kalba apie tai, kas pas mus vis dar yra tabu arba bulvarinių laikraščių paskalų tema. Tie laikraščiai negailestingai liudija, kad gyvename pasaulio provincijoje.

Sakoma, kad ir spauda, ir televizija dažniausiai būna tokios, kokių nusipelno tauta. Politikai tvirtina, kad nusipelnėme gyventi geriau. O filmai apie seksualines mažumas gal vis dėlto teigia, kad jau nusipelnėme būti atviresni sau ir kitiems ?

Jūsų – Jonas Ūbis