Teatras

Pasikėsinimų versijos

"Naujosios dramos akcija" keičia scenarijų

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
Dea Loher
D. Matvejevo nuotr.

Naujosios dramos akcija, organizuojama Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro, šiųmetiniu šūkiu pasirinkusi pavadinimą "Pasikėsinimai: 4 scenarijai", pamiršo dar vieną – penktą scenarijų. Pagal jį akcija "pasikėsino" į anksčiau ir jai būdingą festivalio formą. Skirtingai nuo ankstesnės festivalinės fiestos, kurios metu visą savaitę kas vakarą buvo rodomi skirtingiausių pjesių skaitymai ar spektaklių eskizai, šįmet akcija išsiplėtė iki kelių savaitgalių, tarsi leisdama kiekvieną renginį ir pamatyti, ir ilgiau apmąstyti.

Žinoma, toks "pasikėsinimas" galėjo įvykti dėl labai objektyvių aplinkybių. Kita vertus, savaitgalių renginiai irgi turi tam tikrų privalumų. Bet svarbu ir tai, jog šiųmetės akcijos programa jau nebuvo pjesių mugė, o greičiau tikslinių, akcijos organizatorių inspiruotų spektaklių bei pjesių premjeros. Kaip tik aplink jas, kaip apie kiekvienam normaliam teatrui būdingas premjeras, per savaitę galėjo atsirasti skirtingų nuomonių ir refleksijų laukas. Turbūt šios intencijos vedami skubėjo kūrėjai, pirmą ir antrą "scenarijus" – Mariaus Ivaškevičiaus spektaklį "Artimas miestas" ir Cezario Graužinio – Martino Crimpo "Pasikėsinimai į ją" – pristatę kaip atskirus ir baigtus spektaklius, o per trečiąjį – pažinties su vokiečių dramaturge Dea Loher – atskleidę ir interpretacines jos pjesių galimybes.

Greita refleksija neįvyko. Akcija (kaip ir bet kuris kitas festivalis) jau įpratino analizuoti ne paskirus, bet bendram jos programos kontekstui atstovaujančius darbus. Tad tiek M. Ivaškevičiaus, tiek C. Graužinio darbai, reikia tikėtis, deramai bus įvertinti tik rudenį – kai pradės savo kaip savarankiškų autorinių spektaklių rodymo maratoną. Apgailestaudama, kad neteko matyti "Artimo miesto", apie "Pasikėsinimus į ją" jau dabar galėčiau kalbėti kaip apie įvykį, išties svarbų tiek "cezario grupei", tiek ir mūsų teatrui. Trečias "cezario grupės" spektaklis demonstruoja ne tik aiškų stilistinį (estetinį), bet ir pilietinį grupės ieškojimų kryptingumą. Šiuo požiūriu "cezario grupė" formuojasi kaip mobili, savo meninę temą ir tikslus turinti nepriklausoma trupė, kuri, esant palankioms sąlygoms, galėtų sėkmingai gastroliuoti po festivalius ir atstovauti ne tiek režisūrinės autorystės (režisieriaus vardo) teatrui, kiek naujos sceninės raiškos ir kalbos tendencijoms.

Vargu ar Dea Loher grįžo į Vokietiją susikrimtusi. Kišeninėje Menų spaustuvės salėje pamačiusi Agniaus Jankevičiaus spektaklio eskizą pagal jos pjesę "Klaros ryšiai", išklausiusi išsamią Gintaro Varno ataskaitą apie pagal šią pjesę Rygoje statytą savo spektaklį ir išgirdusi G. Varno kartu su Kauno dramos teatro aktoriais parengtą jos pjesės "Nekalti" skaitymą, dramaturgė išties turėjo jaustis ir pamaloninta, ir pagerbta. Tačiau "pasikėsinimo" būta ir į ją. Visų pirma – režisūrinės intervencijos į "Klaros santykius" pavidalu; antra – į autorės išpažįstamą teatro modelį, kurio socialinis ir net politinis užtaisas, būdingas vokiečių scenai, pas mus ne tik neišvengiamai transformuojasi į vietiniam kontekstui aktualias temas ar ženklus (tai visai natūralu), bet ir pagal režisieriaus pasaulėjautą ar pasaulėžiūrą.

Kas praėjusį šeštadienį lankėsi susitikime su dramaturge ir režisieriais, turėjo malonumo išgirsti ne tik G. Varno ir A. Jankevičiaus pjesės komentarus, bet ir pagrįstus autorės D. Loher atsakymus, palyginti dviejų teatrinių sumanymų variantus jų dar nė nepamačius. Vakare – išgirsti bene "monologiškiausią" dramaturgės pjesę "Nekalti" ir prisiminus rytinį pokalbį geriau suprasti jos pačios rašymo metodą bei intencijas. Pati D. Loher, dabar vadinama monologų meistre, linkusi dėl to "kaltinti" lenkų režisierių Krystianą Lupą; tai jis, statydamas "Klaros santykius", pabrėžė pjesės veikėjų monologų svarbą – jie ne tik atveria pjesės psichologines gilumas, bet ir lemia kitokį sceninio veiksmo organizavimo būdą. Dramaturgės nuomone, kai kurie vidiniai veikėjų monologai yra tiesiog priemonė atverti tai, ko jie niekada neišdrįstų pasakyti dialoge – tai tikrasis veikėjo vidaus pasaulis, kuris įsiskverbia į pjesės tekstūrą kaip intrigos ar istorijos atsvara ir sukuria žmogiškos, gyvenimiškos veikėjo pilnatvės (su jo biografija, baimėmis ir nuojautomis, charakterio savybėmis) įspūdį. Kaip tik tokius pilnaverčius ir pilnakraujus, sakytum, psichologinius, veikėjus "Klaros santykiuose" pavyko sukurti K. Lupai. Kita vertus, ne intriga ir dialogai, bet greičiau skirtingų formų ir skirtingai išrašyti, tarsi matematiškai tiksliai pjesės veiksme išdėlioti monologai lemia pjesės ritmą ir formuoja svarbiausią jos konfliktą bei temas.

Regis, kaip tik į tai savo "Klaros santykių" sprendimu ir pasikėsino A. Jankevičius, anot dramaturgės, pastatęs kitokią nei jos parašyta pjesę. Scenoje iš tikrųjų gimė kiek kitokie ir kitas problemas sprendžiantys veikėjai, tačiau, manyčiau, ne vien dėl režisieriaus atsisakytų kai kurių monologų ar perkomponuotų scenų ("presuoti" pjesę skatino ir eskizo formato uždaviniai). Vėl atsidūręs Kišeninėje Menų spaustuvės salėje, palankioje anaiptol ne bet kokiai dramaturgijai, režisierius sukūrė neabejotinai šiai erdvei tinkančią "Klaros santykių" versiją. Tiksliau – pačios erdvės (palyginti su tradicine scena ar aikštele) galimybės lėmė tam tikros vienalaikės ir kartu ekstremalios sceninės situacijos aplinkybes, į kurias ir pateko pjesės veikėjai. Visi yra čia, vienas greta kito, ir tarsi vienu metu, tik skirtingai, sprendžia savo gyvenimo problemas.

iliustracija
Rimantas Bagdzevičius (Gotfrydas), Aleksas Kazanavičius (Daktaras), Aušra Pukelytė (Irenė)
D. Matvejevo nuotr.

Erdvė įcentravo ištisinį pjesės veiksmą ir privertė jį suktis aplink savo ašį: dialogai ir monologai, muzikiniai intarpai, mizanscenų kaita, skirtingai nuo pjesės, pavirto kone "suaugusiomis" ir čia pat besitransformuojančiomis veikėjų pozicijomis. Nepaprastai lengvai ir plastiškai viena kitą keisdamos, susidurdamos ir išsiskirdamos skirtingo laiko, vietos, nuotaikų scenos iš nuoseklaus D. Loher pasakojimo susidėliojo į aktyvių maksimaliai įtemptų santykių koliažą. Atsirado tarsi už pakarpos sučiupta kritinė visų veikėjų būsena, kurios emocinius protrūkius, tarsi garą iš katilo, išleidžia ir į įtampų bei atoslūgių piešinį išdėlioja beveik zongų vaidmenį atliekančios dueto dainos. Pjesėje Klara, karštligiškai ieškanti savo vietos gyvenime, galimybės būti reikalinga, net aukotis kitiems, pagaliau priversta gyvenimą palikti, o visi kiti – Klaros draugas Tomas ir jo buvusi meilužė Elizabet, Klaros sesuo Irenė ir jos vyras Gotfrydas, gydytojas – atvirkščiai, kaip tik jos dėka susigrąžina gyvenimo džiaugsmą ir išpildo troškimus. Dramaturgės dėmesio centre atsiduria bergždžias, energiją iščiulpiantis Klaros kabinimasis į gyvenimą išnaudojant pačias absurdiškiausias galimybes: darbą elektros prietaisų reklamos skyriuje, galimybę gauti paskolą, parduoti kūną farmakologiniams ir medicininiams bandymams ir t.t. Tačiau Klaros ne tik niekam nereikia; tie, į kuriuos ji kreipiasi, pasinaudoja ja labai pragmatiškais sumetimais.

A. Jankevičius iš tikrųjų sudėliojo kiek kitus akcentus. Labiau susitelkdamas į sceninę situaciją, bandydamas sukurti kiek įmanoma dinamiškesnį sceninį veiksmą, režisierius sustiprino Klaros maksimalizmą – ji čia ir dabar keičia situaciją, akimirksniu ieško išeities ir tokio pat nedelsiamo apsisprendimo reikalauja iš kitų veikėjų. Juditos Zareckaitė Klara akumuliuoja veikėjų pokyčius, tačiau jos nepritapimo prie gyvenimo priežastimi tampa jos pačios idealistinis maksimalizmas, savotiškas emocinis autizmas ir nekompromisiškumas. Jį režisierius, regis, ir supriešina su kitų veikėjų charakteriais, priversdamas šiuos "pakilti" iki Klaros reikalavimų ir atlaikyti arba ne jos "spaudimą". Taip visi veikėjai tampa lygiaverčiai, visi įtraukiami į ekstremalią, beveik egzistencinę pasirinkimo situaciją, kurios laikinę (siužeto ir konflikto) raidą sutvirtina vaidybiniai aktorių niuansai bei muzikiniai intarpai. Kaip tik todėl gal net įdomesni ir gyvesni už Klarą atrodo kiti – iš tikslių gestų ir intonacijų sukurtas Igno Ciplijausko Tomas, Aušros Pukelytės Irenė, Rimanto Bagdzevičiaus Gotfrydas, Kristinos Andrejauskaitės Elizabet ir Alekso Kazanavičiaus Daktaras. Šalia Klaros visi jie yra kitokie – savotiški groteskiški tipai, atstovaujantys gyvenimo absurdiškumui ir tarsi patvirtinantys, kad vietos Klarai tarp jų nėra ir negali būti. Tokį pojūtį dar labiau sustiprina vokalinis duetas – Arnoldo Jalianiausko ir Eimučio Kvosčiausko McDonald’so pardavėjai ir jų "Eurovizijos" parodijos.

Iš pirmo žvilgsnio keista, o tiksliau pati sunkiai prie gyvenimo aplinkybių prisitaikanti Klara eskizo pabaigoje sceną palieka vedama jau iš "Žiurkiagalvių" pažįstamos mažučiukės Ingos Filipovič. Galima numanyti, jog Klara pasirenka kitą gyvenimą, galbūt kitą būvį, o gal ir kitą savęs "pritaikymą" gyvenime. Apie tai sužinosime kitą sezoną, jei, žinoma, režisierius norės spektaklį baigti.

G. Varno parengtas "Nekaltųjų" skaitymas šįkart, anot režisieriaus, atstovavo tikram skaitymui. "Meno forto" scenoje susėdę Kauno dramos teatro aktoriai tik minimaliai štrichuodami savo veikėjus perskaitė iš jų monologų sudėliotą dar vieną neįstengiančių savo vietos gyvenime rasti žmonių liudijimą. Kad visi neša nepakeliamą buvimo realybėje naštą, kad visi yra vienas su kitu susaistyti, galima suprasti tik iš punktyriškos ir tarsi už 19 paskirų scenų pasislėpusios, trūkčiojančios intrigos. Du jaunuoliai, juodaodžiai nelegalai, neišgelbėja uoste skęstančios moters, ir jų kaltės jausmas tarsi aidas pasiekia kitų veikėjų likimus.

Pjesė iš tikrųjų reikalauja neįprasto sceninio sprendimo. Nuo jo, jei spektaklis bus statomas, priklausys, ar "Nekalti" bus įdomūs ir aktualūs. Bene geriausią įspūdį iš skaitymui sėkmingai parinktų atlikėjų paliko du jauni Rusų dramos teatro aktoriai – Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniai Valentinas Krulikovskis ir Valentinas Novopolskis. Jų Fadulas ir Elisio, suvaidinti kalbant lengvu akcentu, su vos juntama humoro ir kiek naivia, bet šilta tikėjimo gaidele, suteikė švelnumo, skaidrumo ir pačiam skaitymui.

Akcijos sumanytas ketvirtasis scenarijus – olandų trupės "ZT Hollandia" spektaklis "Balsai" ir tos pačios trupės filmas-spektaklis "Sentimentai". Bet apie juos – po jų "pasikėsinimų".