Šiuolaikinės skulptūros interpretacijos

Algirdas Kuzma. "Kryptis"

Vilnojos multikultūriškumas. Prie Vilnojos ežero visą mėnesį vyko Tarptautinis akmens skulptūrų simpoziumas "Vilnoja 2005". Nekalbėsiu apie įžymiąją L. Stuokos-Gucevičiaus projektuotą Sudervės bažnyčią, dažnam miestelio gyventojui žinomą geriau už čia esantį skulptūrų parką (paklausus suderviečio berniuko, kur yra skulptūrų parkas, šis tik naiviai išpūtė akutes; tik vėliau, išaiškinus ieškomo objekto ir Vilnojos ežero sąsają, prisiminė Vilnojos motelį ir kelią). Taigi, pereisiu prie ten esančio, tikrai ne mažiau vertingo, skulptūrų parko. Juk ten neseniai nutilo penktojo Tarptautinio skulptūrų simpoziumo dalyvių – įvairiausių šalių menininkų – kūrybinis erzelis ir sklandančių mūzų sparnelių šnarėjimas. Smagiausia tokių simpoziumų dalis būna svaigūs uždarymai, pirmųjų vietų nominacijos ir pažintys su svarbiausiais simpoziumo kaltininkais – skulptoriais bei jų darbais.

Taigi, saulės nutviekstas uždarymas. Jo metu multikultūriškoje meninėje erdvėje "kalbėjosi" naujieji meno kūriniai, nuo akmens ant akmens šokinėjo nuilsusios mūzos ir sklido lengvas uždarymo šurmulys. Vakaro publika (žurnalistai, meno kritikai, politikai, verslininkai, fotografai ir meno mylėtojai) vertino mūzų įkvėptųjų menininkų kūrinius ir nominavo geriausiuosius (kitaip tariant – populiariausiuosius) menininkus. Menininkų individualumas, plastikos originalumas, meno kūrinio refleksija su erdve, laiku – ar tikrai šiais kriterijais vadovavosi didžioji vertintojų dalis? Kad ir kaip būtų, trimis geriausiais tapo D.A. Di Guglielmo (I vieta), Luca Zuppelli (II vieta) ir Algirdas Kuzma (III vieta). Kiekvieno šių autorių kūryba paženklinta savotiško kūrybinio braižo, pasaulio suvokimo, plastinės išraiškos. Deja, didžioji kūrinių dalis tapo tik estetiniais objektais, kurie nereflektuoja šiuolaikinio pasaulio erdvės, laiko. Skulptūros tarsi sustingusios erdvėje ir laike, jos netampa visuomenės gyvenimo, laikmečio skerspjūviu. O gaila, nes simpoziume dalyvavo tikrai įdomūs, kūrybingi šiuolaikiniai menininkai.

Šeši+ viena. Simpoziume kūrė šeši menininkai vyrai – D.A. Di Guglielmo (Kanada), Fabianas Rucco (Argentina), Michele’is Valenza, Luca Zuppelli (Italija), Valeriano Hernandezas (Ispanija), Algirdas Kuzma (Lietuva) ir tik viena moteris – menininkė Elizabeth Juan iš Austrijos. Moteriška ir vyriška kūryba, kurioje skleidėsi įvairiausios meninės variacijos nuo žmogaus tematikos iki reiškinių vaizdavimo. Menininkai laviruoja tarp kūrybinių sprendimų, medžiagos formų ir plastinės raiškos. Vieni jų pataikauja akmeniui, t.y. akmens formai, kitų kūryboje akmens formos radikaliai kinta, virsta naujais, savitais objektais. Akmens metamorfozės, virsmas sugestijuojamas savitos menininko pasaulėžiūros, idėjų, patirties.

Fabian Rucco (Argentina). "Dreifuojantys"

Elizabeth Juan, žymi Austrijos menininkė, tarptautinių simpoziumų dalyvė, kuria "moteriškai", t.y. subtiliai poliruoja, gremžia akmens paviršių, išgaudama moters siluetą ir svarbiausias moters kūno vietas. Akmens luito forma gražiai sužaidžia su moters kūnu. Pozityvo ir negatyvo (poliruotas ir nepoliruotas paviršius) derinimas išryškina, sutaurina moteriškas formas, tam tikras kūno dalis – krūtis, pilvą, intymiąją sritį, galvą, rankas. Sąmoningai išryškintos kūno dalys tampa nuoroda į moteriškumo esmę, moters virsmą motina. Moteriškumo temą plėtoja ir kitas autorius – Michele’is Valenza. Menininko "Sėkmė" nuogutėlė išsirango parko erdvėje. Pagauta moteriškos lyties mūza jaukiai priglunda akmens masėje. Vėl subtilus poliravimas, pataikavimas akmens formai – tokia yra M. Valenzos sėkmės interpretacija.

Žmogaus tematika vyrauja ir L. Zuppelli, F. Rucco, V. Hernandez kūryboje. Vienas įdomesnių darbų – italo L. Zuppelli kūrybinis sprendimas "Kartu". Savęs identifikacija laike, erdvėje ir dialogas su supančia aplinka – tokia menininko kūryba.

Skulptūroje įamžinti jo paties ir jo draugės figūrų profiliai. Kaip ir švedų menininkės Bjorkman pėdų atliejos, L. Zuppelli profilių įamžinimas tampa savotiška narcisizmo apraiška. Savojo kūno eksploatavimas menininkų kūryboje – viena vyraujančių šiuolaikinio meno apraiškų (E. Rakauskaitės taukų vonios akcija, Urlan plastinių operacijų fotografijos). Tiesa, L. Zuppelli nėra toks drastiškas kaip minėtos autorės ir kūryboje jo kūnas naudojamas minimaliai. Menininko kūryba nėra intervencija į patį kūną, jis nėra maudomas, žalojamas ir pan. Kūnas tik tampa trafaretu, kurio kontūrai išrėžiami akmens luite. Beje, L. Zuppelli akmens apdorojimo technika labiausiai išsiskiria iš visų simpoziumo dalyvių – akmuo ir pjaunamas (nėra pataikaujama medžiagos formai), raižomas, poliruojamas.

Visos skulptūros buvo kuriamos iš lietuviško akmens, tik vienintelis autorius į lietuvišką granitą įterpė savosios šalies – Ispanijos akmenį. "Langas į pasaulį" įkūnytas žmogaus kūno akmens pavidale, o ispaniškasis akmenukas – pačioje jo šerdyje, širdies vietoje. Tarsi langelyje švyti gelsvai auksinis akmenukas – į įdomiai išpjautą figūros šerdį patalpintas apvalus akmuo. Tai, kas ypatinga, artimiausia (gimtosios šalies akmuo), tampa kelrodžiu, nuoroda į menininko sielą. Akmenukas tampa ir multikultūriškumo vizualizacija: ne tik kitos šalies menininko rankos kūrė šią lietuviško granito skulptūrą, čia susijungė ir dviejų šalių materijos – akmenys.

Valeriano Hernandez (Ispanija). "Langas į pasaulį"

Plastinės formos žaismas, reiškinio, proceso vaizdavimas būdingas menininkų A. Kuzmos ir D.A. Di Guglielmo kūrybai. A. Kuzmos kūryboje itin svarbus laikas, kūrybos tęstinumas. Kiekviena kūrybinės kompozicijos skulptūra tampa dar viena skulptūrinio ciklo dalimi. Vadinamieji nareliai buvo sukurti kitų simpoziumų metu, o šiemet sukurtas dar vienas simbolinis "Krypties" narelis. Efektingos, gigantiškos akmeninės skulptūros sukuria savotišką vilnijančią kompoziciją. Sąmoningai parinkta rakto skylutės forma inspiruoja ir kūrinio interpretaciją. Kiekvieną reikia mokėti atrakinti, suvokti. Pavadinimas "Kryptis" tampa nuoroda – skulptūros "atrakinimas" sugestijuoja sprendimą, t.y. tam tikros krypties pasirinkimą. Kryptis – multikultūriška meninė erdvė, į ją įvažiuojant mus ir pasitinka "Septynių durų užraktas" – A.Kuzmos skulptūrinė kompozicija.

D.A. Di Guglielmo savo kūryba siekia išlaisvinti žmogų iš kasdienio rutiniško gyvenimo. Ne veltui skulptūra pavadinta "Spoksojimas į dangų" – juk debesėlių ganymas, sutikit, nėra kasdienis ar nuobodus darbas. Ten, danguje, gali pamatyti didžiulį drakoną, sparnuotas aveles ar Merę Popins su skėčiu. Gali skaičiuoti vis dygstančias naujas fantastines būtybes, atsiradusios vaivorykštės spalvas ar baltus pilies bokštus. Žodžiu, poilsis adekvatus fantazijos lakumui. Beje, šio menininko skulptūra vienintelė, kuri gali įtraukti stebėtoją į žaismą su ja pačia. Apskritimo formos skulptūroje yra masyvi skylė, į kurią gali įlįsti, patogiai atsiremti rankomis ir žvelgti į dangų. Gali iš tikrųjų pajusti masyvų, šaltą akmenį, raižytą jo paviršių ir tvyrančią tuštumą jo erdvėje. Kiekvienas panorėjęs gali tą tuštumą užpildyti. Matyt, ne veltui autorius prasitarė, kad svarbiausia – šio kūrinio veidas (ir juo gali tapti tu).

Reziumė. Skulptūros įdomios, nors ir netrykšta novatoriškumu, drąsiais netikėtais sprendimais. Akį paglosto, tačiau sielos nesuvirpina.

Atradimu tapo praėjusių simpoziumų skulptūros, įsitaisiusios Vilnojos ežere. Tarp vandens ir dangaus! Skulptūros – tarsi savotiški nebylūs ežero svetimkūniai, gal todėl ir atrodo taip įdomiai ir netikėtai. Jos nesusilieja su vandeniu kaip Kopenhagos simboliu tapusi E. Erikseno skulptūra "Undinėlė". Savo formomis skulptūros kontrastuoja su ramia vandens erdve. Masyvi D. Jurkūno akmeninė moteris šoka į vandenį, M. Hakobyan skulptūra "sprogsta", o T. Smidt savo "Širdį" atiduoda ežerui.