Paprastas kūnas

Aida Chlebinskaitė į vieną instaliaciją sujungia reklamos, meno ir pačios sukurtus kūnų vaizdinius. Ši kūrybinga ir įtempta akistata daug pasako ne tik apie Aidos meninį mąstymą, bet ir apie šiandienos vizualiąją kultūrą. Kūnais manipuliuojama, jie tampa naujaisiais didžiųjų ir mažųjų ekranų rašmenimis. Jie niekam nepriklauso ir nenurodo jokios asmeninės istorijos. Tai tik madingos išnaros – padaugintos ir ištransliuotos milijoninėms auditorijoms. Todėl ir menininkė su jais elgiasi laisvai – nesidrovėdama įtraukia kitų menininkų ir reklamos kūrėjų sumodeliuotus kūnus į provokuojantį pokalbį. Šis apropriacijos ir subjektyvaus žvilgsnio derinimas viename darbe yra strategiškai svarbus.

Instaliaciją sudaro trys dalys. Centre matome keturias Aidos fotografijas, kuriose ji užfiksavusi savo draugus. Jos fragmentiškos, tarsi atsitiktinės – atrodo, kad žmonės tiesiog pagauti nuobodžiavimo akimirką. Kita vertus, fotografijos puikiai įkomponuotos ir sukelia estetinį pasitenkinimą – nepaisant pabrėžtinai buitiškos aplinkos. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo niekuo neypatingos. Jų pasirinkimo motyvas paaiškėja bendrame instaliacijos kontekste, kai fotografijos lyginamos su reklamos ir šiuolaikinio meno vaizdiniais.

Iš šonų matome slenkančias reklaminių ir meninių kūnų projekcijas. Jos projektuojamos tame pačiame aukštyje kaip ir menininkės darbas – tai nurodo nehierarchinį autorės požiūrį. Ji nemano, kad kuri nors sritis (ir jos kūrybinės pastangos taip pat) yra aukščiau arba žemiau kitos. Rodomose skaidrėse meninės minties tikslumą atskleidžia meno kūrinių ir reklamos projekcijų atranka. Meno pasaulis atrodo perversiškas. Jis šlykštisi kūnais, kankina ir žaloja, arba traktuoja instrumentiškai – kaip Serrano. Tada galima kaip kokias šachmatų figūrėles sudėti nuogus kūnus bet kokia tvarka – seną ir jauną, merginą vietoj vaikino ir pan. Kūnas – tik objektyvo mėsa. Galima apkarstyti protezais, traumuoti ir darkyti, išversti vidurius, fotografuoti lavonus. Dažnas šiuolaikinės fotografijos subjektas yra iš tiesų abjektas – atmata, praradusi žmogiškumą. Tačiau šie gąsdinantys tikrovės vaizdiniai veikia kaip šaltas dušas arba priešnuodis šiandienos vizualinį lauką persmelkiančiam reklamos romantizmui.

Menas šlykštus, o reklama – per saldi. Čia kūnai be spuogelių, raukšlelių ir plaukelių. Vermeerio šviesoje plevenanti kūno idėja. Jei šiuolaikiniame mene kūnas atgrasus – abjektas, tai reklamoje jis – objektas. Kūnas sudaiktinamas, juo grožimasi, geidžiama. Jis turi gundyti visagalį vartotoją. Merginos – dažniausiai pusnuogės arba nuogos, ilgom kojom, atsigulusios arba susmukusios prie lovos. Jos pasyvios ir laukiančios. Vyrukai priešingai – raumenų kalnai, tvirtai stovintys ir galingi.

Taigi iš vienos pusės kūnas – tai pūvantis mėsos gabalas, perversiškų konvulsijų tampomas gyvulys, o iš kitos – idealus geismų objektas ir malonumo pažadas. Tokių priešingų koncepcijų susidūrimo vietoje mažų mažiausiai turėtų trenkti žaibas. Tačiau autorė nepasiduoda konflikto pagundai ir nusprendžia pasielgti savaip. Ji sustabdo praskriejančių projekcijų ritmą ir kviečia įsižiūrėti į paprastus žmones kasdienėje aplinkoje. Atsidūrusios tarp meno ir reklamos jos nuotraukos tampa tarsi bendru vardikliu. Nenudailinti, bet ir neatgrasūs, buitiški, bet seksualūs. Tarsi nepozuojantys, bet vis dėlto nufotografuoti. Ir ši ne ekstremali, o tarpinė menininkės pozicija – pastanga sukonstruoti "paprastą" kūną – reikalauja nemažiau pastangų ir minties darbo nei šokiruojančių vaizdinių kūrimas.

Instaliacijos pavadinimas "Paprastas kūnas" skamba ironiškai. Dabar, kai kūnai varstomi žiedais, tatuiruojami, mankštinami, masažuojami, dažomi, operuojami... Paprastų kūnų tiesiog nėra. Tai toks pats kultūrinis konstruktas kaip ir išpuoselėtas ar nuvalkiotas kūnas. Jei net lytis ir kūno spalva (nekalbant apie per dideles ar per mažas kūno formas) gali būti pakeistos, tai dar lengviau pakeisti įvaizdį. Bet čia atsitinka paradoksas – kaukė tampa daug tvirtesnė už veidą. Kūnų kaleidoskopai ekranuose dėliojasi į vis naujas figūras, o normatyviniai vaizdiniai ir lyčių stereotipai lieka nepakitę. Aida įsiveržia į reklamos ir šiuolaikinio meno sūkurį ne kaip revoliucionierė, bet kaip rami stebėtoja. Tačiau jos ramus ir kritiškas kūno vaizdinių analizavimas gali turėti revoliucinių pasekmių.