Jie visada sugrįžta

"Ekstremalūs žudikai"

Kino teatruose – jau visai vasariškas repertuaras, kaip per patį "agurkų sezono" įkarštį. Apytuštėse salėse viena ant kitos lipa istorijos apie nuolat grįžtančius numirėlius, kerštingas dvasias ir tuos, kuriuos vaikystėje kas nors nuskriaudė. Jie užaugo ir tapo pabaisomis. Pastarasis iš amerikiečių kino pasiskolintas motyvas nuskamba ir Benny Chano filme "Ekstremalūs žudikai" ("New Police Story", Kinija, Honkongas, 2004). Šio filmo "blogiukai" yra vaikystėje savo tėvų – policininkų skriausti vaikai. Vaikystė prabėgo, tėvai tapo policijos viršininkais, o vaikai nusprendė atkeršyti pasauliui už savo nuoskaudas. Keršija jie naujoviškai – kuria virtualius žaidimus, kuriuos paskui "įgyvendina" tikrovėje. Bet ir žaidime, ir tikrovėje negailestingai žudomi policininkai. Tokio keršto auka tampa ir Jackie Chano vaidinamo policijos inspektoriaus Vingo būrys. Jaunuoliai įvilioja policininkus į spąstus ir žiauriai nužudo. Gyvas lieka tik Vingas. Jį kankina sąžinės priekaištai, juos policininkas mėgina paskandinti alkoholyje. Bet praeina metai ir jo gyvenime pasirodo jaunuolis, kuris prisistato naujuoju Vingo partneriu. Jis įtikinėja Vingą atkeršyti gaujai. Prasideda naujas žaidimas, kurį jauni nusikaltėliai tikisi laimėti…

Reikia atiduoti duoklę Chano sugebėjimui "žaisti tuo" kas turėtų būti jo minusas – jo amžių. Aktorius yra puikios formos, bet ir ne pirmos jaunystės. Tačiau filme nuolat akcentuojamas jaunųjų žudikų vikrumas (jie kultivuoja įvairias ekstremalaus sporto šakas), jų jaunystė (finalinė susidorojimo scena vyksta vaikų žaidimų centre, tarp įvairiausių žaidimų, "Lego" reklamos fone – tokių ironiškų "užkadrinių" komentarų filme daug). Vis dėlto Chanas juos nugali meistriškumu ir... gerumu, nes jo personažas tiki, kad verta būti doram ir teisingam. Šis pasakos "moralas" filme nepasakomas tiesiai, žiūrovas turi pats tai suvokti. Pasitikėjimas žiūrovu taip pat primena senus laikus, kai policininkai buvo dori, teisingi ir stengėsi padėti žmonėms.

"Ekstremalūs žudikai" – jau penktoji Chano "policijos istorija". Pirmoji buvo sukurta 1985-aisiais ir išpopuliarino aktorių bei jo personažą. Filmus kūrė ir pats Chanas, ir Stanley Tongas. Naujajame, jau Benny Chano kurtame filme išliko tas pats "firminis" stilius, kuriame labai harmoningai dera "kovinių" filmų bei komedijos elementai, gausu triukų, gegų, gaudynių ir lyrizmo. Filmo pradžioje girto Vingo plastika primena Chano mėgstamus amerikiečių komedijos meistrus – Charley Chapliną ar Busterį Keatoną, o fizinė forma (aktorius gimęs 1954 m.) liudija apie vaikystėje lankytos Pekino operos mokyklos muštrą. Tačiau "Ekstremaliuose žudikuose" gausu ir autocitatų, pavyzdžiui, nepakartojama sekvencija su nevairuojamu autobusu, viską griaunančiu savo kelyje. Šia prasme "Ekstremalūs žudikai" – įdomus eksperimentas, nes filmo istorija, pagrindiniai personažai, stilius primena jau klasikiniais tapusius Johno Woo filmus apie žudikus, vagis ir policininkus, bet veiksmas perkeliamas į pačius šiuolaikiškiausius pastatus, filme gausu modernaus gyvenimo detalių – ekstremalūs sportai ant dangoraižio stogo, virtualūs žaidimai, nauja žiaurių ir ciniškų jaunuolių karta, kuri net neskiria virtualios mirties nuo tikrosios. Matyt, iš čia ir ta nostalgiška gaida, kuri lydi Jackie Chano herojų. Inspektorius Voingas dažnai jau net ir neslepia savo liūdesio, jis nebetiki žmonių gerumu. Tačiau įvyksta stebuklas. Pasirodo, kolegos yra solidarūs su dugne atsidūrusiu Vingu. Šis optimizmas pro ašaras ir nostalgiški prisiminimai apie praeitį (paties Chano, Honkongo kino…) išskiria "Ekstremalius žudikus" iš naujų pramoginių filmų srauto.

"Negyvųjų šnabždesiai"

Jackie Chanas ir visas Honkongo kinas jau kelis dešimtmečius veikia amerikiečių kiną; neatsitiktinai garsieji Honkongo kūrėjai jau tapo Holivudo senbuviais. Tačiau pastaraisiais metais Holivude juntama nauja mada – čia nepaprastai populiarūs japonų siaubo filmai, kurių "herojės" yra įvairiausios šmėklos ("Skambutis", "Pagieža"). Nesitenkinama vien populiarių filmų perdirbiniais, "importuojami" ir patys naujojo japonų siaubo kino kūrėjai. Geoffrey Saxo filmas "Negyvųjų šnabždesiai" ("White Noise", JAV, D. Britanija, Kanada, 2005) – geriausias įrodymas, kad ne viską galima perkelti į kitą dirvą be nuostolių. Režisierius pasirinko dabar madingą temą apie bendravimą su anuo pasauliu (nors kada ji nebuvo madinga?..). Filmo herojus – pasiturintis architektas Džonatanas –praranda kūdikio besilaukiančią žmoną – garsią rašytoją Aną. Jos mirtis tokia beprasmiška, kad Džonatanas negali su ja susitaikyti. Vieną dieną pas jį apsireiškia kažkoks Raimondas, teigiantis, kad su juo susisiekė Ana. Džonatanas iš pradžių netiki, bet paskui pats įsitikina, kad Raimondo teorija apie elektroninio balso fenomeną turi pagrindo. Mirusiųjų balsus fiksuoja jautri aparatūra, ja galima kompiuterio ekrane net atkurti kalbančiojo kontūrus. Raimondui mirus, Džonatanas pradeda pats bendrauti su žmona. Netikėtai jis suvokia, kad Anos "žinutės" iš ano pasaulio yra prašymas padėti dar gyviems žmonėms, kurių tyko nelaimė. Džonatanas pradeda gelbėti potencialias aukas ir tada paaiškėja, kad jis įžengė ne svetimą teritoriją: balsai ima jam grasinti ir krėsti kiaulystes.

Minimalaus siužeto aiškiai nepakanka ilgam filmui, nes jam įpusėjus, filmo kūrėjai, regis, susipainioja ir patys nebežino, ką kuria – trilerį, mistinį filmą apie bendravimą su anapusiniu pasauliu, beprotystės istoriją… Iš japonų pasiskolintas šmėklų motyvas filmui nepadeda – kompiuteriuose ir televizoriaus ekrane ryškėjantys žmonių kontūrai, be abejo, primena japoniškuosius analogus, bet režisierius nemoka sukurti atitinkamos atmosferos. Alogiškumas, kuris visai nekenkia japonų filmams, "Negyvųjų šnabždesiams" yra neįveikiama kliūtis. Tad nenuostabu, kad nežinodami, kaip viską pabaigti, kūrėjai filmą baigia ties kapo duobe. Tai – pati logiškiausia istorijos pabaiga. Tik gaila, kad šioje avantiūroje dalyvavo seniai nematytas ir, be abejo, puikus aktorius Michaelas Keatonas. Man regis, sutrikęs neviltin puolusio Džonatano žvilgsnis išduoda pirmiausia aktoriaus situaciją "Negyvųjų šnabždesiuose".