Paveikslas kaip mirties idėja

Martyna Noreikaitė. Iš ciklo "Ištrūkimai". 2004-2005 m.

Kai kurie jauniausios kartos tapytojai (Agnė Kulbytė, Jovita Aukštikalnytė ir kt.) renkasi tradicinės tapybos raiškos būdus, gilinasi į tapybą, kuria naujus vaizdinius ir siekia įtvirtinti autentišką šiuolaikinio pasaulio patirtį. Viena iš tokių tapytojų – Martyna Noreikaitė. Diplominiame tapybos cikle "Ištrūkimai" pasitelkusi natiurmorto – mirusios gamtos temą, tapytoja keliais aspektais nepaviršutiniškai paliečia šiuolaikinėje kultūroje įtvirtintą mirties įvaizdį. Martyna Noreikaitė paveiksluose suformavo savitą santykio tarp tapybos ir mirties interpretaciją ir pakoregavo kai kurias tradicinės tapybos kategorijas.

Martynos Noreikaitės paveikslų erdvė – irstančių struktūrų teritorija. Pasirinktas vienas abstrahuotas motyvas (konkretus gamtos objektas) tapybos cikle palaipsniui transformuojamas į maksimaliai ženklišką, beveik neatpažįstamą tikrovės pėdsako. Tapyba veikia emociškai. Trūnijančias, pūvančias materijas primenantis paveikslų koloritas asocijuojasi su mirties aspektais. Ši bjaurumo estetika suartina tapybą su kitais šiuolaikinių menininkų eksploatuojamais mirties vaizdiniais, kurie pasitelkiami prievartos ir mirties inscenizacijoms sukurti. Tapyboje naikinama ir riba tarp peizažo ir natiurmorto. Trindama ribas tarp žanrų ir naikindama tapybos motyvą Martyna Noreikaitė provokuoja savotišką dabartinio žiūrovo santykio su tapybine kalba krizę. Ji permąsto tapybos vaizdavimo tradiciją. Tad pirmiausia ir kyla klausimas: kas tampa natiurmorto objektu?

Tapyba pasižymi plastikos grožiu. Drobės paviršiuose sutelkta viskas, kas tradiciniu požiūriu laikoma tapyba – ir gestiška, laisva tapysena, faktūriškumas, ir turtingas monochrominis koloritas. Kiekvienas drobės fragmentas yra tarsi savarankiškas paveikslas. Tačiau tai nėra tapyba apie tapybą.

Martynos Noreikaitės tapyba provokuoja. Tapybos istorijoje mirties ikonografija apėmė įvairius simbolius (kaukolės, žvakė, gėlės ir kt.), kurie ir tapdavo laikinumo reprezentantais, mirties nešėjais.

Ar XXI a. įmanoma pavaizduoti mirtį? Autorė į tapybos raišką bando įterpti mirties diskursą. XXI a. tapybos ir mirties "flirtas" automatiškai skatina kultūrinių asociacijų gausą. Tapyba ir mirtis, tapybos mirtis ir pan. – plačiai diskutuotos temos Vakarų Europos tapybos teorijoje ir praktikoje. Autorė naudoja jau išeksploatuotą tapymo manierą, o tai formuoja distanciją tapybinės raiškos atžvilgiu. Toks depersonalizuotas santykis lemia paveikslo sudaiktinimą.

Šiuolaikinės vizualinės kultūros diskursuose mirtis tiesiog sudaiktinama. Sunaikindama motyvą, depersonalizuodama tapybą autorė renkasi savitą mirties ir jos santykio su tapyba interpretavimo strategiją. Cikle "Ištrūkimai" regima minėta tikroji tapyba ir yra tas natiurmorto objektas, t.y. negyva gamta. Paveikslas – tai mirusios gamtos idėja. Autorė mirtį intepretuoja kaip tapybos kalbos problematiką, kuri transformuojasi į kalbos ar minties (mirties vaizdavimo) negalimumą. Tapybos paviršius – tai tik apvalkalas, savyje slepiantis tuštumą.

Paveikslų ciklas "Ištrūkimai" suteikia galimybę patirti tapybą taip, kaip ji buvo juntama prieš kelis dešimtmečius. Tačiau Martynos Noreikaitės pasirinkimas eksploatuoti tapybos tradiciją nėra grįžimas į ją ar savotiška nostalgijos išraiška. Jos kūryba – tai dar vienas bandymas pasitelkus tradicinę tapybą tirti ar permąstyti mus supantį šiuolaikinį pasaulį. Tirti šiuolaikinį pasaulį ir priminti kitus prasmės kūrimo būdus.