Mažoji Venecija prie Nemuno

Džina Jasiūnienė. "Klonavimas"

Gegužės 23 d. lankytojams triukšmingai duris atvėrė Kauno Panemunės pilis. Vilniaus dailės akademijai priklausantys rūmai, ilgus metus traukę turistus tik kaip buvusios didybės liekanos, praėjusį sekmadienį renginyje, sutapusiame su miestelio švente, Vytėnų gyventojams ir svečiams pristatyti ne tik kaip Vengrijos dvarininkų Eperješų palikimas, bet ir nauja ekspozicijų erdvė. "Daugelio tarptautinių Vilniaus dailės akademijos renginių – parodų, simpoziumų, kūrybinių stovyklų dalyviai ras čia kūrybinį įkvėpimą, o jų sukurti darbai ... papildys senąjį paveldą brandžiais šiuolaikinio meno kūriniais", – sakė VDA rektorius prof. dr. Adomas Butrimas.

Jungtinė VDA Vilniaus, Kauno ir Telšių Tekstilės katedrų komanda turėjo parengti studentų darbų parodą. Išgirdusi apie sumanymą, labai apsidžiaugiau sulaukusi puikios progos palyginti nuolat, nors neakivaizdžiai konkuruojančias Vilniaus ir Kauno Tekstilės katedras (kartais kyla noras jas vadinti atskiromis Vilniaus ir Kauno mokyklomis) bei "grandų" kovoje tvirtą neutraliteto poziciją užimančią Telšių katedrą (pastaroji ir negali lygiomis teisėmis konkuruoti su dviejų sostinių padaliniais, nes jos orientyras – mezginių, trikotažo bei drabužių, aksesuarų, buities gaminių dizaino studijos). Tikėjausi pamatyti akivaizdų norą dominuoti, nurungti "konkurentus", tačiau išvydau labai vieningą ekspoziciją, puikiai užpildančią laiko nuniokotų rūmų erdvę, darniai susiliejančią, bet neišnykstančią interjere, jį papildančią, bet neužgožiančią, sudarančią skambią kompozicinę sąrangą su išlikusiomis freskomis, įvairių amžių sluoksnių atodangomis bei pačia interjero architektūra (Ligita Marcinkevičiūtė "Kolona", Jūratė Daukšytė "Vabalas", Džina Jasiūnienė "Klonavimas"). Šviesios pilies patalpos, pro langus trykštantys saulės spindulių srautai (atidarymo proga net oras pasitaikė tiesiog puikus!) papildė ekspoziciją netikėtais efektais, kelis atskirus kūrinius kartais sujungdami į bendrą instaliaciją (Inga Sidaraitė "Aguona"). Saulėtą vasarą Panemunės pilis – tiesiog tobula erdvė meno ekspozicijoms. Tiesą sakant, savo sąranga bei demonstruojamų tekstilės studentų meno kūrinių kokybe paroda man priminė Venecijos bienalę, ypač jos ekspozicijas Arsenale. Nors Panemunė gerokai mažesnė, įspūdis tikrai ne menkesnis: eidamas iš salės į salę išvysti ne tik profesionalius tekstilės kūrinius atskiroje erdvėje – atsiveria kerinti galerijų perspektyva, vieno ar kito darbo detale viliojanti greičiau žengti vidun (Sandra Bražiūnaitė "Sapnas").

Visų trijų katedrų eksponatai, atlikti įvairiomis technikomis (audimas, gobelenas, vėlimas, siuvimas, daigstymas, siuvinėjimas, ėsdinimas, šilkografija, trikotažas, autorinės technikos ir kt.), puikiai papildo vienas kitą, jie nesipjauna tarpusavyje, o leidžia atsiskleisti svarbiausioms savybėms.

Taigi vieninga ir įspūdinga ekspozicija sugriovė mano planus palyginti skirtingas Lietuvos tekstilės "mokyklas", o ir pati paroda nėra tokia didelė, kad galima būtų daryti apibendrinančias išvadas. Girdėjau gandų, esą kauniečiai daugiau dėmesio skiria technikai, mažiau koncepcijai ar meniškumui, tačiau negalėčiau teigti, kad ši paroda juos vienareikšmiškai patvirtina. Tiek Vilniaus, tiek Kauno studentų darbai priklauso nuo kūrėjo sumanymo, tikslų ir gabumų, nors daryti prielaidą (teatleidžia man brangūs menininkai), kad kauniečiai savas koncepcijas atskleidžia pasitelkdami techniką, o vilniečiams svarbesnė pati mintis, galima (kaunietės Rasos Karpavičiūtės "Pieva", vilnietės Eglės Bylaitės "Šeima"). Bet juk tai nėra blogai. Atsakymas į opų klausimą, kam mums reikia kelių visiškai vienodų Tekstilės katedrų, yra paprastas – jos skirtingos ir todėl reikalingos. Tik tie skirtumai, deja, nėra tokie akivaizdūs Panemunėje (todėl šiame straipsnyje ir neanalizavau jų išsamiau), jie pastebimi tik intensyviau pasidomėjus šiuolaikine Lietuvos tekstile.

Tad baigdama tuo, kuo pradėjau (VDA Tekstilės katedrų tarpusavio konkurencija vis dėlto juntama), klausiu: ar nevertėtų, užuot kursčius priešiškumą, ir toliau stengtis subtiliai papildyti vieniems kitus? Juk Lietuva pernelyg maža, kad turėtų keletą tekstilės mokyklų – tai tik padaliniai (katedros), besiglaudžiantys po vienu tos pačios Akademijos stogu. Tiesa, sveika konkurencija visiems naudinga – kai kurie studentų darbai nė kiek ne prastesni už patyrusių profesionalų. Tai įrodo įvertinimai įvairiuose konkursuose.