Artėjanti Japonija

Pirmieji labai gyvi japonų kultūros ženklai pas mus buvo Hokusai raižiniai ir A. Kurosawos filmai. Jo "Rasiomonas", 1951 m. nustebinęs Europą tiesos reliatyvumo koncepcija M. Ravelio "Bolero" motyvais, įpintais į R. Akutagawos novelės siužetą, sovietiniais metais buvo vienas labiausiai intriguojančių užsienio filmų ir Lietuvoje. Kai tarptautiniame Maskvos kino festivalyje su Aleksandru Macijausku pakliuvome į "Dersu Uzalos" premjerą, ilgai negalėjome atsipeikėti nuo vaizdų grožio ir filmo herojaus rytietiško mąstymo būdo. Į ironišką kareivio klausimą: "Kas yra Saulė?", D. Uzala nė kiek nepykdamas atsako: "O tu pažiūrėk į ją!" Visi žinome, ką reiškia plika akimi pažvelgti į mūsų geradėją. Net pažvelgus per užtemimą akyse dar ilgai mirga kibirkštėlės.

Japoniją į Lietuvą bene pirmasis iš mūsų fotografijos didžiųjų atvežė A. Macijauskas. Dar neturėjome tada nei Romualdo Neimanto, nei Antano Andrijausko knygų apie šią šalį ir jos kultūrą. Į atmintį įsirėžė ne tik macijauskiškos plačiakampės manieros vaizdai, bet ir jo pasakojimas, kaip pasiklydo iš Tokijo turgaus skubėdamas į sovietinį turistinį lainerį. Anuomet atsiskirti nuo turistų grupės ir vėluoti buvo politiškai įtartina. Visgi pirmoji kelionė išėjo į naudą. A. Macijauskas užmezgė tvirtą bičiulystę su Tokijo tarptautinės fotografų grupės vadovu Toshiki Ozawa. Jis ne kartą lankėsi Lietuvoje, praėjusią vasarą netgi ilgokai važinėjo po ją ir fotografavo, daug kuo nuoširdžiai stebėdamasis ir žavėdamasis, surengė ne vieną savo parodą. Pamenu, nustebino kompiuteriniai eksperimentai su spalvota fotografija, nes prieš keliolika metų Lietuvoje tai buvo pirmiena. O ir Algimantas Kezys Čikagoje dar nebuvo sudėjęs į kompiuterį savo didmiesčio vaizdų ir Lietuvos bažnytėlių.

T. Ozawos dėka pasipylė japonų darbai į mūsų tarptautines parodas "Gamta – visų namai" (Kaunas) ir "Gyvos žemės mintys" (Mažeikiai). Visada labai saviti, spalvingi, pretenduojantys į prizines vietas. Vis lygindavome su lietuvių kolekcijomis: puikiai atrinkta, nė vieno posilpnio ar atsitiktinio darbo, stengiamasi tinkamai reprezentuoti savo šalį. O tarp mūsiškių būdavo ir tokių: atveža vos ne maišais, o jūs, miela žiuri, jau kaip nors išsirinkite mano grynuolius. Tą patį pasakyčiau ir apie T. Ozawos vadovaujamos grupės darbų rinktinę šioje parodoje. Ji gal kiek vienodoka – gamtos tematika, daugiausia vyresnio amžiaus fotografų darbai – bet vis vien deramai atspindi japoniškos fotografijos tradicijas. Vienas kitas eksperimentatorius įrodo artimumą globaliniams meninės fotografijos pokyčiams, taigi nėra svetimas ir lietuviams. Kyoichi Ueno įdomiai jungia laikus per šeimos fotografijas vienoje erdvėje išdėstydamas praeitį ir dabartį. Savotiškai dekonstruotas šeimos albumas akivaizdžiai liudija laiko slinktį ir nuolatinio mūsų augimo ir mirimo fazes. Kyoko Koyama, fotografė, universitete baigusi muzikos studijas, portretą įkomponuoja į spalvingą nusaikesnę erdvę sukurdama lyg kokią veido mandalą. Vienas seniausių šios parodos dalyvių Seisuke Aoki nenutolsta nuo vieno objekto – japonų teatro kaukių, bet jos tokios spalvingos ir simboliškos, kad skatina susidomėti japonų teatru, juolab kad jis jau yra viešėjęs Lietuvoje.

Sohji Harashima. "Vasaros vėjelis"

Jaunesni, kaip ir pas mus, tolsta nuo ritualų, papročių, neria į miesto gyvenimą – kaip fotografė Miki Shoji, studijavusi anglų kalbą ir literatūrą. Ir specialybės fotografų panašios į mūsų – kas literatas, kas muzikantas, yra net medikų, bet daugelis ragavę fotografijos mokslų, yra pasitobulinusių ir pas garsius JAV fotografus. Kaip ir pas mus dabar, gera kuopa autorių – moterys, nors, išskyrus vieną kitą romantikę, poetę, jos mažai skiriasi nuo profesionalios, rafinuotos fotografinės kalbos. Tos kalbos pagrindinė ypatybė – lėtas tolimas ir lėtas artėjimas prie gamtos. Visumos vaizdą – su medžiais, upeliais, kriokliais – tarpais keičia vaizdai su specialiai pašviestais medžiais ir patamsintu fonu, kaip Kiyoshi Hirosawos fotografijose, arba superstambaus plano suanglėjusio medžio faktūra Tadanori Komiyai fotografijose. Yra ir visai fantastiškų peizažų su raudonu mėnuliu – Shinishi Makiharas montažai. Sohji Harashima darbuose arbatos laukai atrodo lygių linijų ir žalių spalvų piešinys. Visgi Lietuva iš paukščio skrydžio Antano Sutkaus ar Raimondo Paknio fotografijose atrodo kitaip ir net jaukumas juose kitoks – plačių laukų ir išretintų girių, ežerėlių, kuriuose debesų baltumas ir debesų, kuriuose ežerų ir upelių sodrus mėlynumas. Japoniškas peizažas ir apskritai gamta – jaukiai mistiški ir ranka pasiekiami, net tos rankos sukuriamas, kaip sausųjų sodų menas ar ikebana. Žmogaus ir gamtos vientisumas perauga į estetinę plotmę.

Yasuo Yamada. "Prie vandens"

Kitokia ir laiko tėkmė: Vakarai ilgai orientavosi į nenutrūkstamą linijinį laiko tekėjimą, o japonui laiko ir erdvės apribojimas, pasak filosofo A. Andrijausko, yra "mąstymo ribotumo pasireiškimas". Todėl "neišbaigtumas Tolimųjų Rytų menui suteikia savitą bruožą, ypatingą išraiškingumą, gelmę ir polifoniškumą". Galbūt tuo pernai nustebino ir japonų kino klasiko Y. Ozu retrospektyva. Iki šiol jis mums buvo terra incognita, nors žinojome apie jo įtaką pasaulio kinui, pvz., pas mus populiariam JAV kino režisieriui J. Jarmuschui.

Fotografijos istorijoje nuolat minimos japonų fotografų E. Hosoe, Y. Ishimoto, H. Sugimoro, Y. Morimuros ir kitų pavardės. Pastaruoju metu itin garsėja N. Arakis, labai atvirai vaizduojantis miesto gyvenimą, panašiai kaip mūsų Rimaldas Vikšraitis, fotografuojantis kaimą, ar Ukrainoje sovietinį palikimą žmonių kūnuose ir dvasioje apnuoginantis B. Michailovas.

T. Ozawos paruošta ekspozicija – poetiška, įkvėpta šintoizmo ir dzenbudizmo tradicijos. Pats kuratorius šį kartą prisistato aktais, kaip ir T. Endoh. Jie gana tradiciški, bet galantiški, studijiniai, nesuardantys pagrindinės parodos vizualinės linijos – nuo kūno iki kaukės. Tebūnie tai įžanga į gilesnę pažintį su japonų fotografijos istorija ir jos šiuolaikinėmis būsenomis.