Kinas

Rodriguezas mėgsta tris

Kanų konkurso filmas – jau Lietuvoje

Živilė Pipinytė

iliustracija

Filmas "Nuodėmių miestas" ("Sin City", JAV, 2005), sukurtas trijų režisierių, pasakoja tris istorijas. Jos visos atsirado iš vieno garsaus pastarųjų dešimtmečių komikso, pasakojančio apie Nuodėmių miestą ir jo gyventojus. Tai įvairios padugnės, prostitutės, policininkai, žudikai ir iškrypėliai, žodžiu, mėgstamiausi masinės kultūros personažai. Jų gyvenimas puikiausiai iliustruoja pragarą Žemėje. 1991 m. pasirodžiusio komikso autorius Frankas Milleris sukūrė savotišką masinės kultūros satyrą, kurios pėdsakų galima aptikti Roberto Rodriguezo filme. Pats jis savęs nelaiko vieninteliu filmo režisieriumi, nes pakvietė kurti kartu filmą ir patį Franką Millerį. Rodriguezas kukliai sako tik iliustravęs tai, ką nupiešė ir parašė Milleris. Tačiau tam, kad titruose kaip režisierius galėtų būti įrašytas ir Milleris, Rodriguezui teko pasitraukti iš Amerikos režisierių gildijos, nes pagal jos įstatus filmas gali turėti tik vieną režisierių. "Nuodėmių miesto" titruose įrašytas ir trečias režisierius – Quentinas Tarantino, svečio teisėmis sukūręs vieną "Nuodėmių mesto" sceną. Tai scena, kai filmo herojui Duaitui pasirodo, kad jo vežamas numirėlis ima su juo kalbėtis. Gaila, bet tai ne pati geriausia filmo scena.

Vieno pasakojimo herojus yra stipruolis Marvas (Mickey Rourke), ieškantis prostitutės Goldės – vienintelės moters, kuri su juo elgėsi žmoniškai – žudiko. Jo ieškodamas Marvas nugalabys keliolika kitų, ką nors žinančių, kodėl taip atsitiko. Marvas geria tabletes ir nuolat aimanuoja dėl savo psichikos.

Kitas pasakojimas nukelia į miesto centrą, kurį valdo amazonės prostitutės. Jos stiprios, nes nerašytas susitarimas su policija leidžia tvarkytis pačioms, be sąvadautojų ir mafijos, vadovaujamoms gražuolės Gail (Rosario Dowson). Tačiau trapų status quo gali pažeisti policininko Džeko (Benicio Del Toro) bei jo padėjėjų nužudymas. Todėl Duaitas (Clive Owen) priverstas naktį vežti ir slėpti lavonus, kad neliktų jokių įrodymų.

Trečio pasakojimo herojai yra du. Tai vienintelis doras Nuodėmių miesto policininkas Hartiganas (Bruce Willis) ir žudikas, iškrypėlis, pedofilas, pramintas Geltonuoju žmogumi (Nick Stahl).Geltonasis yra įtakingo senatoriaus Rorko sūnus. Jis keršija policininkui, kuris iš jo letenų išgelbėjo vienuolikmetę mergaitę Nensę, vėliau tapusią Nuodėmių miesto erotinių šokių žvaigžde.

Dar filme yra žmogėdra žudikas Kevinas (Elijah Wood), blondinių galvas kabinantis ant sienos kaip žvėrių iškamšas. Dar – baro, kuriame šoka Nensė ir mėgsta lankytis Marvas, padavėja Šelė. Daug samdomų įvairaus plauko žudikų, stilingų prostitučių, kunigas ir kardinolas, kuriam Kevinas švyti, nes "jis suvalgo ne tik savo aukų kūnus, bet ir jų sielas", ir dvi lesbietės, kurios globoja Marvą. Nėra tik supermenų ir superdidvyrių. Ir, žinoma, miestas – milžiniškas, juodomis šviesomis naktyje švytintis metropolis, kuriame, regis, niekad neišaušta rytas.Čia tamsu, lyja įkyrus lietus arba sninga baltas sniegas. Ir miestas (ypač jo atmosfera), ir jo gyventojai turi daug sąsajų su amerikiečių juoduoju kinu. Tačiau tos sinefiliškos subtilybės nublanksta prieš beveik kiekviename kadre besiliejantį kraują, tuzinais krintančius nužudytuosius, kumščiais traiškomas smegenis, nukandamas arba pjūklu nupjaunamas galūnes, klozetuose skandinamus niekšus ir šūvius. Jei herojai nesantykiauja, nekepa elektros kėdėje, neskuba, nešokinėja iš kažkelinto aukšto ant grindinio, neskraido ir neplaukia, vadinasi, jie mušasi ir žudo. Matyt, nieko kita jie ir nemoka.Tačiau man kilo įtarimas, kad tai labiausiai patinka ir režisieriui Rodriguezui – ir ankstesniuose jo filmuose ("El Mariachi", "Desperado", "Nuo sutemų iki aušros", "Fakultetas", "Šnipų vaikučiai") nestigo grynai vaikiško susidomėjimo įvairiais į save panašių būtybių naikinimo būdais. Jis taip įsitraukia į savo žaidimą, kad visiškai užmiršta, jog filmas turėtų būti dar ir satyra.

Bet, aišku, kad ne siužetas (sekdami tris pasakojimus žiūrovai gali pasijusti kaip labirinte) ir ne personažai filme svarbiausia, o tai, kaip jis yra sukurtas. Mat "Nuodėmių miestas" pirmiausia yra vizualinis eksperimentas, sukurtas išnaudojant, ko gero, visas žinomas skaitmeninių technologijų galimybes. Todėl vaizdinis filmo sprendimas yra pats įdomiausias; nors jo pradžioje iškart prisiminiau, kad viename pirmųjų savo filmų "Europa" Larsas von Trieras jau suformulavo panašų principą – monochromiškame kadre staiga atsirasdavo ryškiomis spalvomis tviskantis daiktas. "Nuodėmių miestas" atrodo sukurtas iš juodos ir visų jos atspalvių. Filme dominuoja ryški juoda ir balta spalvos – tarsi pasaulio, kuriame karaliauja blogis, metafora. Gėriui lieka vis mažiau vietos, nors tuos, kas laikosi moralės taisyklių ir bando kovoti su blogiu, filme nušviečia šviesa, padaranti juos panašius į angelus. Kartais į nespalvotą kadrą įsiveržia ryški raudona – kraujo, dažytų lūpų, meilės guolio ar suknelės spalva. Kartais išryškinamos tik mėlynos prostitutės akys. Kartais ryški šviesa sklinda iš žudiko Kevino akių. Kartais kadras apskritai primena senovinius siluetus – baltame fone užklijuotą juodą iškarpytą figūrą. Pats blogiausias filmo personažas – Geltonas žmogus – visas yra geltonas, net jo kraujas ir kitokios fiziologinės išskyros. Kokios nors spalvų naudojimo sistemos nesugebėjau įžvelgti. Matyt, toks buvo kūrėjų kaprizas. Tačiau jei Rodriguezo tikslas buvo įrodyti visiems abejojantiems, kad naujos technologijos gali kurti įtaigų, estetizuotą, stilingą, rafinuotą, gražų vaizdą, jis tai įrodė.

Tačiau tokiam įrodymui būtų pakakę ir kelių ar keliolikos minučių. Kai "egzersisas" trunka beveik dvi valandas, o visas tuntas pirmo ryškumo žvaigždžių prakaituoja, stengdamosi įpūsti gyvybės savo popieriniams personažams, pradedi abejoti jo prasme. Erzina ir už kadro nesugebantys užsičiaupti filmo personažai – girdime jų vidinius monologus, kurie, švelniai tariant, yra grafomaniški. Rodyti tiek daug ir nieko nepasakyti? Gal čia ir slypi laukta satyra?