Nekaltos mirties akivaizdoje

Vytautas Anužis (Svantė) ir Airida Gintautaitė (Anika) D. Matvejevo nuotrauka

Miestas – kaip šulinys. Jis gali pamaitinti viskuo: ir iškrypėliškais, ir civilizuotais reiškiniais. Mariaus Ivaškevičiaus "Artimas miestas" – nei toks jau artimas, nei toks jau mielas. Autoriui miestas – baisybių pradžia.

M. Ivaškevičius lyg ir neturi kompleksų, tačiau jo kūrybos drąsa išduoda keistą autoriaus pasitikėjimą savimi. Pasaulis lūžta nuo išdavysčių, o M. Ivaškevičius lyg tikrame laikraštyje suskirsto gyvenimiškas pozicijas į dvi stovyklas ir visiškai neanalizuodamas pateikia raštingiausiai pastatytą situacijų dramą. Šiame kūrinyje nevyksta jokie psichoanalitiniai seansai, žiūrovai gali tik numanyti veikėjų būsenas. Regime teatralizuotą veiksmų virtinę, nesunkiai pavadinamą moderniu produktu, gerai parduodamu teatro rinkoje. Perfekcionizmu šis "Audronio Liugos produkcijos" gaminys pakvimpa vos veiksmui prasidėjus: spektaklis europietiškai įpakuotas, į dekoracijas nepriekaištingai implantuotas ekranas vertimui, kur net ir be didelio reikalo žiūrovai gali sekti tekstą anglų kalba.

Šiais laikais pagausėjo spektaklių, kurie nėra nei profesionalūs, nei saviveikliniai. Greičiau – klubinės kultūros hibridai. Ivaškevičius – intelektualas, todėl puikiai moka apgauti žiūrovą. Ir toji apgavystė skausminga, nes jis smogia pačiais aštriausiais instrumentais. Dramaturgas ir režisierius pirmiausia surinko tikrai puikią aktorių komandą, kurioje nėra nė vieno aktoriaus "iš reikalo". Maža to, kad aktoriai geri – jie dar ir suporuoti-sukryžminti patraukliai. Taip spektaklis nuo pat pradžių tampa artimas, bet kaip tik dėl šios dvigubos autorystės kūrinys sunkiai nustveriamas už pakarpos.

Kadaise televizijoje švytėjęs Ivaškevičius (iki šiol kultūrinėse laidose jo niekas nepralenkė), turėjęs savo ir ne savo režisuotų produktų, "Artimu miestu" vis dėlto pasirodė naujoje šviesoje. Kad ir kokias dviprasmiškas mintis keltų spektaklis, režisūrinio išmanymo jame nestinga. Tai irgi rodo, kad nemažai profesinių dalykų galima išmokti intensyviai dirbant ir turint ištikimą rėmėją.

Spektaklis aktyvus – tarytum penktasis "Lietuvos ryto" puslapis. Spektaklis netgi veikia, bet netrunka ir užsimiršti, išgaruoja lyg dūmas. To, matyt, režisierius taip pat siekė. Jam svarbiausia buvo unifikuoti situaciją: kiekvienam žmogui artimą miestą paversti kosmopolitiniu, unifikuotus žmones padaryti tuščiavidurėmis būtybėmis, nebyliomis miesto skulptūromis (Undinėlė) ar linksmais knyginiais personažais (Karlsonas), čia atliekančiais geriausiu atveju logotipo, bet ne pilnaverčio veikėjo funkciją.

Situacija, apie kurią dramaturgas perskaitė laikraštyje "The Copenhagen post", nė kiek nestebina. Stebina tai, kad nepaliaujamai naudojami ir brukami destruktyvaus pasaulio skauduliai, kai toji energija galėtų būti nukreipta į daug sudėtingesnius dalykus. Kodėl, pavyzdžiui, nepaanalizavus pačios Anikos – kodėl būtent jai tapo tvankus šeimyninis gyvenimas Malmėje? Kas jai nutiko? Kodėl ji paliko ne vien artimą miestą, vyrą, bet ir du mažamečius vaikus? Gal tai eilinė pasąmonės patologija? O gal išprotėjusio pasaulio pavyzdžiai tampa visų miestelių modeliais?

Nepateikdamas daugiau atspalvių (o galimybės būta), dramaturgas visai šmaikščiai perima režisieriaus pozicijas: jam nė motais, kad pagrindinė moteris tokia vienaplanė (prostitucija čia – beveik kaip motinystė), jos vyras Svantė – toks vienspalvis vyriškis, Policininkė – geležinė belytė figūra, o visi kartu spektaklio veikėjai tarsi mirę. Spektaklis netgi galėtų vadintis "Po mirties".

Vis dėlto čia yra vienas gyvas personažas – Airidos Gintautaitės Anika. Bet ir ji kai kuriose scenose sunkiai vaduojasi iš štampų kalbos. Stebina Vestos Grabštaitės Undinėlė: aktorė tikrai neįtikėtinai profesionaliai, visu kūnu "sušoka" gana sudėtingą vaidmenį. Po "Panelės Chan" tai ryškiausias aktorės vaidmuo.

Ramūnas Cicėnas stebėtinai panašus į savo Pokštą iš Ivaškevičiaus-Tumino "Madagaskaro". Jo Karlsonas labai simpatiškas, "su praeitim" ir "ateitim", bet, matyt, Pokštas buvo toks autentiškas, kad aktoriui iki šiol sunku nuo jo pabėgti.

Vytautas Anužis – labai kinematografiškas aktorius (keista, kad kino režisieriai iki šiol jo nestvarsto). Balsas, budistinė rimtis, minimalistinė gestikuliacija – visos šios charizmatiškos aktoriaus savybės kuo puikiausiai išnaudojamos spektaklyje. Be to, jis nuostabiai dera ir prie Airidos Gintautaitės, kitais vaidmenimis "perkandusios" šiuolaikinių moterų tipus. Tik gaila, kad vaidinant aktoriams nedaug leista susitikti kitame, ne taip formaliai režisieriaus nubrėžtame lygyje.

Dalia Overaitė ir Egidijus Bakas pastaruoju metu įvairių režisierių laikomi ypatingos raiškos aktoriais. Jie visus spektaklius kilsteli nuo kasdienybės, visiems suteikia aštrumo, tačiau neperspausdami ir išvengdami solavimo.

Aukštos kultūros ir profesionalumo aktoriai smarkiai pakylėja spektaklį. Kad jie atsidavę spektakliui ir vaidmenims, galima spręsti ir iš tų scenų ar mizanscenų junginių, kur jie žaibo greitumu sukeičia dekoracijas. Ne tokia jau paprasta ši pakylų dėlionė – sumani ir išradinga: nežymūs jų pasukimai, perkėlimai ne tik nusako tiksliai kintančią veiksmo vietą, bet ir sukuria klaustrofobinių erdvių (kankinančių, dusinančių namų ar tvankaus viešnamio) atmosferą. Scenografė Marta Vosyliūtė šiame spektaklyje yra neabejotinai svarbi režisieriaus bendramintė. Tarp pastaruoju metu matytų šiuolaikinių dramų scenovaizdžių jos darbas – vienas įtaigiausių.

Muziką režisierius spektaklyje naudoja be skrupulų. Jos nereikia klausyti, ji pasiekia tarsi iš visų kampų ir pačia aktyviausia forma...

Mariaus Ivaškevičiaus "Artimo miesto" ir Jevgenijaus Griškoveco "Miesto" pagrindiniai herojai scenoje miršta. Gal tai įspėjimas apie gyvenimo neįmanomumą.