Saldi kaip spalvota karamelė

D. Matvejevo nuotr.

Paskutinį pavasario vakarą choreografinių projektų teatras "Vilniaus baletas" pakvietė žiūrovus pasižiūrėti šokio spektaklio "Sulamita" – biblinės meilės istorijos, išdainuotos "Saliamono giesmių giesmėje" ir nemažiau poetiškai perpasakotos rusų rašytojo Aleksandro Kuprino protagonistės vardu pavadintoje apysakoje. Spektaklio choreografas – teatro vadovas Jurijus Smoriginas. "Sulamitos" idėją, jo teigimu, pakuždėjo Anatolijaus Šenderovo kūrinys "Concerto in Do", balete choreografo išmoningai supinamas su Andreaso Vollenweiderio muzika.

J. Smorigino stilius – lengvai atpažįstamas. Plastiški, labai organiški, tarsi iš kūno vidaus išplaukiantys judesiai, sukurti klasikinio baleto šokėjams, jungiami į ažūrines "grandinėles", tinkančias perteikti tiek dramatiškas, tiek ir romantiškas istorijas. Kiekviena šokėjo variacija, kordebaleto šokis, duetai – maži šokio perliukai, kuriuos choreografas veria ant siužetinio siūlo.

Bet tuo siūlu viskas ir baigiasi. "Sulamitą" vadinti moderniu šokio kūriniu, kaip norėtų pats choreografas, gan sunku. Neoklasikinis stilius – šio choreografo stiprybė, o džiazo šokio judesiai, dažnai įspraudžiami į šokio audinį šiuolaikiškumo vardan, jo tikrai nepraturtina ir nepadaro artimesniu šiuolaikiniam šokiui. Tragiškai pasibaigusi Saliamono ir merginos iš Šulamo (lietuviškame "Giesmių giesmės" vertime ji vadinama sulamiete) meilės istorija perpasakota tiesmukai, be jokių metaforų (o kaip meistriškai choreografas jas valdė savo ankstesniuose kūriniuose!), tarsi kokiame "Gulbių ežere", "Žizel" ar kitame XIX a. balete. Viskas "Sulamitoje" labai paprasta, aišku ir, beje, labai primena "Bachčisarajaus fontano" siužetą. Baleto pabaiga, kur Kupidonas veda Sulamitą į mistinį kitą pasaulį, tiesa, kiek priminė ankstesnįjį Smoriginą (sceną, kai Hekatė, skambindama varpeliu, išveda Dunkaną iš jo kambario "Makbete"), tačiau tai jau tik menkas praeities atradimų aidas.

Režisūrinis spektaklio sprendimas – irgi jau J. Smorigino įvaldyta klišė: siužetui paklūstančius pagrindinių veikėjų solo ir duetus tvarkingai keičia dekoratyvūs kordebaleto šokiai. O šiame spektaklyje šešios kordebaleto merginos dar ir gan nedarniai dainuoja hebrajų kalba, tarsi stengdamosi priminti, kad kalbama apie žydų tautos mitą, nes kitų semitų kultūros apraiškų "Sulamitoje" nėra. Iki šiol vis spėliojau, kuris choreografas privers mūsų baleto šokėjus scenoje prabilti, nors kitose šalyse šiuolaikinio baleto spektakliuose tai jau jokia naujiena (M. Bejart’o baletuose šokėjai prabilo ar ne prieš 50 metų). "Sulamitoje" sulaukiau. Tik tos kelios išrėktos frazės, tapusios labiau dekoratyviu nei vyksmą praturtinančiu elementu, sukėlė šiokių tokių abejonių.

Kurdamas "Sulamitą" choreografas tenorėjo sukurti "gražų baletą". Tai jam pavyko. Baletas išties gražus. Neįdomus, bet gražus – tarsi karamelių dėžutė. Pseudorytietiški motyvai – skambaliukai ant karamelinių spalvų kordebaleto šokėjų kostiumų, Saliamono rūbas, lyg iš indų filmų atėję paskiri šokio judesiai – tarsi cukrus, kurio šaukštelis gali paskaninti arbatą, bet perteklius – ją sugadinti.

Tiesa, tą saldumą diktuoja ir A. Vollenweiderio muzika, kurią choreografas, paprastai itin jautrus muzikinių kūrinių niuansams, "perskaitė" patakčiui. Daug labiau jis įsigilino į sudėtingesnę, iškalbingesnę A. Šenderovo muziką, jos taktus supindamas šokio gijomis ir sukurdamas gerokai įsimintinesnius choreografinius muzikos traktuotės epizodus.

Iš visos šokėjų grupės saldumo išvengė tik Rūta Kudžmaitė, sukūrusi dramatišką pavydo kamuojamos Saliamono žmonos Astis vaidmenį. Ji – viso veiksmo variklis, ji pastūmėja aistros apakintą meilužį nužudyti Sulamitą. Nors ir neišvengdama klasikinio baleto stilistikai būdingų pantomimos klišių (įręžta nugara, išskėsti pirštai, atgal atkištos alkūnės), R. Kudžmaitė ryškiai niuansuota, svaria vaidyba smarkiai skyrėsi nuo kitų atlikėjų. Įdomu buvo stebėti jos virsmą iš prieš savaitę matytos švelnios Bjankos "Dezdemonoje" į "kieto kaip mirusiųjų buveinė" pavydo apimtą Astis.

Žaviai vaikiška scenoje buvo Sulamitos vaidmens atlikėja Živilė Baikštytė. Legendos herojei buvo vos trylika. Stebint Ž. Baikštytę, apsisiautusią žydra tarsi ryto dangaus lopinėlis tunika, buvo beveik galima tuo patikėti. Lengva ir trapi Sulamita pasidavė meilės jausmui net nesusimąstydama, kad tėra 301-oji Saliamono sugulovė (o kur dar 300 teisėtų žmonų!). Ir ne šios balerinos kaltė, kad jos Sulamita – tai tik saldžių įvaizdžių rinkinys, nes choreografas nepanorėjo rasti jos gebėjimus ir dramatinį talentą labiau atitinkančios choreografijos.

Toks pat ore pakibęs ir Aurelijaus Daraškevičiaus Saliamonas. Biblijoje jis – protingiausias to laikmečio žmogus, valdęs dvasių pasaulį, supratęs gyvūnų šneką, išmintimi pakerėjęs Sabos karalienę ir per moteris praradęs Dievo malonę. J. Smorigino "Sulamitoje" jis – tik įsimylėjęs vyriškis, bespalvis ir bedvasis, nei aktoriniu meistriškumu, nei šokiu nesukuriantis jokio paveikslo, pasikliaujantis tik savo fizine išvaizda, tarsi vien jos turėtų pakakti.

Astis meilužio ir Sulamitos žudiko Elijavo vaidmuo atiteko Martynui Rimeikiui. Jis sąžiningai atliko visas choreografo užduotis, energingai pagal visas taisykles "kentėjo" ir "mylėjo", standartiniais šablonais bandydamas pridengti savo paviršutiniškumą. Šio šokėjo išvaizda – labai tinkama jaunų įsimylėjėlių vaidmenims, jis traukia žvilgsnį vienas būdamas scenoje, tačiau jo Elijavas toks pat tuštutėlis kaip ir Romeo Anželikos Cholinos "Romeo ir Džuljetoje". O jau Mishos Levino Kupidono, į žydiškąjį pasaulį nežinia kaip pakliuvusio iš graikų mitologijos, vaidmuo visai neaiškus. Gal choreografas šiuo vaidmeniu norėjo pasakyti, kad viskas, kas vyksta scenoje – tik juokingas išgėrusio angeliūkščio "bajeris" ir neverta to rimtai priimti? O gal atvirkščiai – Kupidonas, toks vaikiškai besimaivantis naivus jaunuolis, "padauginęs" neapsižiūrėjo, kur šauna? Iš pradžių lyg ir pretendavęs į veiksmo variklio vaidmenį Kupidonas, aprengtas kažkokia pelėsių spalvos moteriška glaustinuke, netrukus ima atrodyti esąs visiškas svetimkūnis, netikėtais momentais išnyrantis kaip Pilypas iš kanapių. Nei jo utriruota vaidyba, nei šokis nepritapo prie spektaklio audinio.

Kaip atskiri choreografiniai kūrinėliai puikūs pasirodė kordebaleto šokiai. Tiesa, šešioms šokėjoms vos tik ėmus vaidinti, vėl patekdavome į XIX a. baleto pasaulį – tos pačios laiko nušlifuotos klišės. Tačiau jų šokiui, techniniams duomenims prikišti nieko negalima.

"Sulamita" – tikrai ne pats geriausias J. Smorigino kūrinys. Mėgstantiems dainingus ir ašaringus indų filmus jis gali suteikti džiaugsmo valandėlę, bet prisiminus anksčiau sukurtus ir, deja, į nebūtį nustumtus choreografo kūrinius "Albos namai", "Requiem", "Pieta", "Makbetas", "Iš istorijos apie Karmen", "Somnambulai", "Duetas balsui" darosi neramu, kad pastaruoju metu choreografas pasuko apledėjusiu keliuku ir gerokai slidinėja.