Savęs identifikacija

Elinoros Carucci fotografija iš ciklo "Šeima"

Vilniaus fotografijos galerijoje vyksta žymios šiuolaikinės fotografės Elinoros Carucci kūrybos paroda "Šeima". Menininkės biografijoje svarbią vietą užima profesionali meninė fotografija, bendradarbiavimas su įvairiais leidiniais: "The New York Times", "The New Yorke", "GEO", "Leica World", "Vogue Magazine", "Elle" ir kt.

Fotografijų objektas – intymi, asmeninė menininkės šeimos erdvė. Motina buvo tarsi atskaitos taškas, nuo kurio menininkė tolygiai perėjo prie kitų šeimos narių, savęs, o galiausiai naujojo šeimos nario – savo vyro.

Moters kūno analizė, savianalizė, saviraiška mene neatsitiktinai siejama su feministine ideologija, nauju moters kūno reprezentavimu ir vyriško žvilgsnio kritika. Įsigalėjęs moters kūno vaizdinys – seksualinės stimuliacijos objektas – kinta, tampa sąmoningu savianalizės objektu, plėtojamos tabu temos (pvz., menstruacijos). E. Carucci fotografija skleidžiasi tarp savęs teigimo ir šalto objektyvumo kraštutinumų. Nuogas kūnas (savo, motinos, tėvo, vyro) deromantizuojamas fiksuojant kasdienės aplinkos, rutinos akimirkas. Motinos fotografijos tapo menininkės požiūrio į savo pačios moteriškumą išraiška. Ankstesnėje kūryboje motinos vaizdinys buvo savotiškas saugumo, grožio, jėgos teigimas. Fotografijos tarsi padėjo išsilaisvinti iš ypatingo motinos ir dukros artumo, padėjo įprasminti save kaip nepriklausomą, savarankišką asmenybę.

Vienoje fotografijoje motinos rankos lūpdažiu tepa autorės lūpas – savotiškas mergaitės virsmo mergina, moterimi epizodas. Sodriai raudonai dažytos lūpos – moteriškumo simbolis, buvęs tik mamos prerogatyva, tampa ir jaunos, bręstančios merginos gyvenimo dalimi. Motinos ir dukros santykių kitimas, atsiskyrimas ir tęstinumas vienu metu – taip menininkė interpretuoja šią situaciją. Fotografijoje svarbu tai, kad regimas autorės veidas yra fotografijos centre, o motinos rankos tik išnyra iš tamsos – šviesa išryškintas mergaitės veidas tarsi atsiriboja nuo motiniškos globos. Dabar pirmajame plane autorės veidas, jos būsena. Tačiau išraiškingos motinos rankos ir laikomas lūpdažis nematomomis gijomis jungia mergaitę (ne merginą ar moterį) ir mamą. Dviprasmiška situacija, dviejų visiškai skirtingų požiūrių teigimas vienoje fotografijoje. Autorė mėgsta tokias netikėtas asociacijas, dviprasmybių atsiradimą kūryboje. Kiekviena fotografija dėl lemiamo atsitiktinumo visada atskleidžia nenumatytas intriguojančias prasmes. Intuityvumas, impulsyvumas autorės kūryboje – viena pagrindinių išraiškos priemonių.

Palaipsniui fotografijų objektų amplitudė plečiasi– šalia motinos atsiranda tėvas, brolis, seneliai, vyras. Poros fiksuojamos intymioje asmeninėje erdvėje – lovoje, vonioje. Jokios pozos, dirbtinumo, tik savotiška intymumo aura. Žvilgsniai, kūnų padėtys byloja apie susvetimėjimą, pripratimą. Autorės ir jos vyro fotografijos vis dar pulsuoja geismu, aistra, tačiau motinos ir tėvo, senelių nuotraukos – ramaus susitaikymo su pakitusiais santykiais išraiška. Kaip rašė F. Beigbederis, meilė transformuojasi nuo aistros iki švelnumo, o galiausiai iki nuobodulio. Nuobodulys, pripratimas taip ryškiai įsirėžęs fotografijose, kad nejučia imi pritarti ekscentriškajam autoriui. Tik santykių galiojimo laikas čia gerokai pratęstas.

Vyro Erano atsiradimas fotografijoje taip pat svarbus autorės posūkis į naują savęs, savo asmeninių santykių identifikaciją, interpretaciją. Centrine fotografijų figūra lyg ir tapo jos vyras, tačiau iš esmės tai ir savotiškas savęs suvokimo tarpsnis. Vyro kūnas neapipinamas fantazijomis, negražinamas, neretušuojamas. Kaip ir Snieguolė Michelkevičiūtė, autorė žvelgia į vyro kūną šaltai, objektyviai. Tačiau egzistuojantys asmeniniai fotografės santykiai E. Carucci darbams suteikia intymumo, skiriančio juos nuo šaltų, analizuojančių Michelkevičiūtės fotografijų. Kūnas fotografuojamas neprisirišus, neidealizuojant, tačiau su intymiai, artimai. Fiksuojamos mylėjimosi, gulėjimo, miegojimo scenos trina nematomą ribą tarp intymumo ir viešumo. Kaip ir M. Požerskytė, į save autorė žvelgia kaip į galimą mūzą, tik ne taip egoistiškai. Savas kūnas tampa dar ir priemone santykiams su kitais žmonėmis išreikšti. Vienoje fotografijoje Eranas ir autorė sėdi ant lovos. Fotografė savo rankose laiko menstruacijų krauju išteptą paklodę. Abjekto – menstruacijų – atsiradimas fotografijoje įdomus keliais aspektais. Visų pirma tai tabu išviešinimas. Sąmoningai vengtina tema tapo norma. Moters kūnas gali būti ne tik erotiškas, tobulas vyriškų godų kūrinys. Moters kūnas yra įdomus visoks – ir su abjektiškai atsivėrusiomis poromis (M. Požerskytė), ir su pooperacinėmis siūlėmis ar mėlynėmis (Orlan). Antra, regimas vyro požiūris šioje situacijoje kinta priklausomai nuo santykių intymumo, nuo draugystės trukmės ir t.t. Šiuo atveju pasibjaurėjimo nėra, yra tik savotiškas sumišimas ir palaikymas.

Fotografijose visas intymus gyvenimas šiuolaikiniam išlepintam vartotojui tarsi patiekiamas ant lėkštutės. Tačiau riba visgi egzistuoja, ne viskas yra fiksuojama ir atskleidžiama. Per savąjį intymumą autorė tiesiog stengiasi išreikšti universalųjį intymumą, ir tai jai sekasi.