Pirmasis

Angelariumas

Jurgos Ivanauskaitės paroda galerijoje "Meno niša"

Vika Ryžovaitė

iliustracija
Jurga Ivanauskaitė. "Mėlynasis angelas Nut"

Ką gi, puiku – Jurga Ivanauskaitė. Pasistengsiu išlikti objektyvi (ar ne to mus moko?) ir neprarasti pusiausvyros tarp kritikos ir panegirikos (yra tokia aukso vidurio taisyklė...). Gal pavyks, o gal ir ne. Juk kai kurie iš mūsų dūste dūsta trokšdami kandžios, nihilistinio atspalvio kritikos pietums ar vakarienei ir trina rankas stebėdami didėjančią akmenų krūvą kaimyno (suprask – menininko) darže. Ypač kai rašoma ar kalbama apie ryškias ir prieštaringai vertinamas asmenybes, tokias kaip menininkė Jurga Ivanauskaitė. Jos tapybos paroda "Angelariumas" įsikūrė galerijoje "Meno niša". Ką galiu pasakyti apie J. Ivanauskaitę? Unikali asmenybė. Tiesa, jei šis žodis kieno nors jautrioms ausims nuskambės pernelyg šaižiai ir pompastiškai, siūlyčiau užsimerkti ir gerai pagalvoti, ar skaityti toliau. Iš anksto perspėju: panašių žodžių (tyčia ar netyčia) dar gali pasitaikyti ne vienas ir ne du. Menininkė J. Ivanauskaitė – įvairialypė asmenybė: prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė, žurnalistė. Dauguma mūsų augo su jos knygomis ir tik vėliau pažino ją kaip dailininkę. Dar ir dabar prisimenu paauglystėje skaitytas knygas "Pakalnučių metas", "Kaip užsiauginti baimę" ar "Ragana ir lietus". Ši 1993 m. buvo uždrausta kaip pornografinė literatūra, o štai vokiečių leidykla ėmė ir išleido. Vėliau, atradus Rytus, prasidėjo vadinamųjų kelionių knygų serija – "Ištremtas Tibetas", "Kelionė į Šambalą", "Sapnų nublokšti" ir kt. Dabar – nauja eilėraščių knyga "Šokis dykumoje". Knygose aprašytus savo kelionių įspūdžius menininkė stengėsi papildyti piešinių ir fotografijų parodomis. Galima teigti, kad iki pat kelionės į Rytus (1994 m.) tapyba snaudė laukdama savo sužydėjimo. Į dailę Jurga sugrįžo gyvendama Himalajuose ir studijuodama Tibeto kultūrą. Tuomet prasidėjo naujas kūrybos etapas, kupinas rytietiškų motyvų, simbolių, mistikos. Pati menininkė teigia nuo vaikystės žavėjusis japonų kultūra, vėliau Indijos, galų gale – Tibeto. Dar studijuodama tuometiniame Dailės institute ji, užuot piešusi kolūkiečius laukuose, mieliau vartydavo japonų graviūrų albumus. Tibetas įkvėpė parodą "108 Mandalos" M. Mažvydo bibliotekoje (1995). 2002 m. "Stiklo karoliukų" galerijoje menininkė surengė antrą personalinę tapybos parodą "Tibeto mirusiųjų knyga". Beje, šį ciklą kartu su naujausia paroda "Angelariumas" galite išvysti dabar "Meno nišoje". Šios dvi salės skiriasi kaip diena ir naktis. Savaime aišku, naktimi pavadinčiau "Tibeto mirusiųjų knygos" salę, o diena – "Angelariumo" erdvę. "Tibeto mirusiųjų knygos" ciklą ji kūrė, regis, penkerius metus. Šie paveikslai daugiausia horizontalios formos, tamsių ir sodrių spalvų, vaizduoja skirtingus pasaulius – "Dievų pasaulis, arba Rojus", "Pusdievių pasaulis", "Gyvulių pasaulis", "Pragaras" ir pan. Darbai dekoratyvūs, kruopščiai ištapyti, su smulkiausiom detalėm. Žmonės ar gyvūnai susijungia į vientisą, besikartojantį, harmoningą ornamentą. Gausu simbolių, kodų (angelai, griaučiai, raganos, magai, vienuoliai ir t.t.) Darbus lengva šifruoti, nes naudojami gerai žinomi simboliai ir temos – gyvenimo, mirties, gėrio, blogio. Kiekvienas paveikslas – tai atskiras pasakojimas apie transcendentines sferas, kitus sakralius, egzistencinius lygmenis. Pasak budistinės tradicijos, tikrovė, kurioje mes gyvename, tėra tik iliuzija... O "X-failų" gerbėjai turbūt pasakytų: "Tiesa slypi kažkur anapus..." J. Ivanauskaitė, nutapiusi ištisą "kitų" pasaulių seriją, atrodo, bando praskleisti paslaptingą uždangą, skiriančią šiapusybę nuo anapusybės. Spėju, kad "Tibeto mirusiųjų knygos" paveikslus menininkė specialiai iškabino pirmoje salėje. Iš jos tarsi iš tamsos išnyri į šviesą – salę, pilną angelų, jų pasakojimų ir daiktų. Angelų tema dailėje nemari ir sena kaip pasaulis, ypač išplitusi viduramžių laikotarpiu. Graikiškai "angelos" reiškia pasiuntinys. Pasak menininkės, kiekvienas angelas turi savo vardą, spalvą ir vietą paraleliame pasaulyje. Tik išvydę šios parodos darbus, lankytojai supranta, kodėl jos toks keistas ir negirdėtas pavadinimas – "Angelariumas". Ištarus šį žodį prieš akis išnyra angelų buveinė, bet visgi ką reiškia šis naujadaras? "Angelai ir augalai skamba panašiai. Jei džiovintų augalų rinkinį vadiname herbariumu, tai iš žolių ir gėlių sudėliota angelų kolekcija – angelariumas" (J. Ivanauskaitė).

iliustracija
Jurga Ivanauskaitė. "Žaliasis angelas Rapolas arba Rafaelis"

Išskirtinis šių paveikslų bruožas – angelai, pražydę gėlėmis. Visa paslaptis ir grožis glūdi atlikimo technikoje – į tradicinę tema pažvelgta kitu kampu. Angelų pavidalai sukurti klijuojant džiovintas gėles, lapelius, žiedlapius. "Įprastiniai dažai ne visai tinka perteikti anapusinių būtybių pavidalus, todėl rinkausi džiovintas gėles". Štai vieno angelo sparnai nusagstyti apelsino žievelėmis, kito plaukai vilnija smulkiais, baltais žiedeliais, trečio rūbas mirga nuo pastelinių spalvų gėlyno. Ši paroda inspiruota įvairių religinių tradicijų – krikščionybės, judaizmo, islamo pasakų apie angelus ir mistines sparnuotas esybes. Kiekvienas paveikslas (jų iš viso dvylika) sudarytas iš dviejų dalių: centre – angelas, lyg mozaika sudėliotas iš džiovintų gėlių, paveikslo apačioje – kruopščiai ištapytas fragmentas, simbolizuojantis jo veiklą. Prie kiekvieno paveikslo kabo angelo pavadinimas ir aprašymas – ką jis, pasak legendų ar mitų, reiškia. Tarkim, oranžinio kolorito paveikslas, simbolizuojantis katę su sparnais, laikančią du Žemės rutulius, vadinasi "Oranžinis angelas Bubantis", jame vaizduojama Meilės deivė, turinti katės pavidalą. Egipte katės buvo garbinamos ir laikomos dieviškomis būtybėmis (beje, šis darbas skiriamas menininkės katei Lūšiai). Arba ryškus, sodriai raudonomis gėlėmis ir žiedlapiais išpuoštas, akį traukiantis darbas "Raudonasis angelas Armodijus", vaizduojantis angelą, agresyviai atskiriantį vyrą nuo moters. Šis angelas kadaise vadovavo maištui prieš Dievą, o dabar laisvalaikiu linksminasi išskirdamas jaunavedžius ar bjaurodamas mergelių grožį. "Sidabrinio angelo Gabrieliaus" fonas išmargintas raštu – ištraukomis iš Biblijos, o paveikslo šone klūpo Marija. Visi parodoje esantys angelai skirtingi, pasakojantys tik jiems būdingas istorijas, vienintelis juos vienijantis bruožas – džiovintos gėlės. Parodą gražiai papildo instaliacija iš angelams priklausančių daiktų – akivaizdus įrodymas, kad jie egzistuoja (norit tikėkit, norit ne...). "Angeliškų sapnų gaudyklė" padaryta iš tinklelio su prikabintu varpeliu ir mažais angelo sparneliais – aišku, iš plunksnų (primena miniatiūrinį tinklelį drugeliams gaudyti, bet nesiginčysiu...). Dar yra balti XXL dydžio marškinėliai "Angeliškiems sapnams sapnuoti", puošti mažyčiais varpeliais ir aprašyti tekstu angelui sargui. "Vėduoklė angelų vėjui" – mezginiais puošta staltiesė iš baltų plunksnų, išmarginta angelui sargui skirtu tekstu. O svarbiausia, svarbiausia – neginčijamas angelų buvimo įrodymas – "Angelų išnara". Net nebandysiu jos aprašinėti, teks nueiti ir patiems įsitikinti.

O dėl kritikos... Asmeniškai man labiau patinka knygos, o iš parodos – angelų rekvizitas. Tačiau tai nereiškia, kad darbai yra blogi ar neįdomūs. Paveikslai tikrai turi savo gerbėjų. Jie tiesiog kitokie nei bendras lietuvių meno kontekstas. Smalsumo dėlei internete (atrastų ir neatrastų genijų rojuje) skaičiau atsiliepimus apie šią parodą: vien tik geri ir dar geresni. Smagu. Menininkės darbai dekoratyvūs, ryškūs, kupini smulkių detalių, persmelkti rytietiškom nuotaikom, kvapais ir nuojautom. Bet juk tokie yra Rytai – ryškūs, egzotiški, kupini spalvų, aitrių kvapų, mistikos ir emocijų. Aišku, tūlas meno kritikas, pasigedęs akademinio piešinio ar gilesnės koncepcijos, J. Ivanauskaitės darbus turbūt mėgintų įsprausti į saloninės tapybos gretas, tačiau jos darbai žavi nuoširdumu ir savitumu. Menininkė tapo tai, kuo gyvena ir tiki. Bent jau nemeluoja sau: "Baisiausias dalykas gyvenime – gyventi ir vadovautis kriterijumi, ką kiti pamanys, pasakys ar parašys.." Jos darbai primena knygų iliustracijas. Ji, matyt, sąmoningai pasirinko tokį saviraiškos būdą savo vizijų pasauliui tapyti. Dažni jos personažai – dievybės ir angelai, mitologinės būtybės. Beje, Tibeto lamos teigia, kad tradicinės tibetietiškos mandalos ir dievybių atvaizdai sukuriami ne šiaip dailininkų, o nušvitusių, t.y. nepaprastai aukštą sąmonės išsivystymo lygmenį pasiekusių žmonių.