Algimantui Mackevičiui atminti

Praėjusį savaitgalį Saltoniškių kapinaitėse amžinojo poilsio atgulė Algimantas Mackevičius, prieš porą dešimtmečių buvęs žinomas ir populiarus baleto artistas, daugelio pramoginių televizijos laidų dalyvis, to laikotarpio naktinių klubų programų atlikėjas, bendradarbiavęs su tokiomis mūsų estrados žvaigždėmis kaip A. Šabaniauskas, O. Valiukevičiūtė, B. Dambrauskaitė, V. Malinauskas, A. Lemanas, J. Miščiukaitė ir kt. Visgi didžioji Algimanto Mackevičiaus meilė išliko baleto scena.

Priklausydamas tai Lietuvos baleto atlikėjų kartai, kuri scenos meno tobulybės siekė savarankiškai, nebaigusi jokių specialiųjų mokslų, žingsnis po žingsnio, kartais intuityviai, A. Mackevičius, kaip ir dauguma jo kartos atlikėjų, nepelnė nei aukštų vyriausybinių apdovanojimų, nei titulų. Tokių atlikėjų tikslas buvo vienas – kiekvieną vakarą eiti į sceną ir teikti žiūrovams džiaugsmą. Kad ir ką būtų šokęs A. Mackevičius – eilinį toreadorą ar nevykėlį gudrutį Gamašą (L. Minkaus "Don Kichotas"), vieną iš Eglės brolių ar jos sūnų Ąžuolą (E. Balsio "Eglė – žalčių karalienė"), aikštingą, emancipuotą Silvio (M. Čulakio "Dviejų ponų tarnas") ar Jungą (R. Grinblato "Rigonda"), Vanią (A. Morozovo "Daktaras Aiskauda") ar Neapoliečių šokį (P. Čaikovskio "Gulbių ežeras"), visada jo šokis ir vaidyba žavėjo natūralumu, elegancija, vidine kultūra. A. Mackevičius dalyvavo visuose 6–7-ojo dešimtmečio Operos ir baleto teatro baleto pastatymuose.

Anksti netekęs tėvo (mirė 1953 metais Lukiškėse), A. Mackevičius nuo mažų dienų priprato savarankiškai priimti sprendimus, kruopščiai atlikti patikėtus darbus, neskirstyti jų į svarbius ir ne tokius svarbius. Neskirstė ir vaidmenų į didelius ir mažus. Visiems vienodai kruopščiai ruošėsi, šildė raumenis, grimavosi, nes kiekvienas išėjimas į sceną – ar Operos ir baleto teatro, ar Kauno muzikinio teatro, kur gastroliuodavo su baleto trupe, ar kaimo kultūros namų – jam buvo šventė, kuria dalijosi ir su žiūrovais. Gal todėl ne tik jo kolegos G. Sabaliauskaitė, T. Sventickaitė, H. Kunavičius, L. Aškelovičiūtė, R. Janavičiūtė, A. Beliukevičius, bet ir vyresnės kartos žiūrovai Algimantą Mackevičių iki šiol prisimena kaip ryškų, savitą atlikėją, daug prisidėjusį prie Lietuvos baleto klestėjimo.

Toks gyvenimas – miršta ne tik princai ir karaliai, bet ir jų, o ir daugelio kitų vaidmenų atlikėjai. Tik gyvenime laidotuvės ne tokios pompastiškos – prie šviežiai supilto smėlio kauburėlio susirenka artimiausi draugai, bendražygiai, artimieji, geru žodžiu pamini velionį ir išsiskirsto. Iki kito karto, nes ąžuolai virsta ne tik knygose.

Žilvinas Dautartas