Teatras

Kinas pagal Crimpą

"cezario grupė" įveikė "Pasikėsinimus į ją"

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
Brigita Arsobaitė ir Vilma Raubaitė
D. Matvejevo nuotrauka

Naujosios britų dramaturgijos favoritu pastaraisiais metais tapo mįslingasis Martinas Crimpas. "Mįslingasis" – taip apibūdina jį tautiečiai ir kitataučiai, skaitydami jo pjeses. Crimpo veikėjai beveik nedalyvauja dialoge – jie kalba "ratais", komunikuoja iš tolo, tarsi sukaustyti kalbėjimo ritmo ir žodžiais piešiamų vaizdinių. Žinoma, Crimpo veikėjai neuroziški, žinoma, jie gyvena mūsų pasaulyje, tačiau kaip ir pats autorius yra vadinami "baltaisiais vilkais". Crimpo pjesės negimsta iš idėjos; pirmiausia yra vaizdas, "paprasčiausias vaizdas", anot Crimpo, kuris kažką slepia ir kuris nuveda ten, kur reikia. Nes jo pjesės – kaip improvizacijos, dialogų, požiūrių, santykių improvizacijos. Tačiau menas be gyvenimo nieko vertas. Ir Crimpas rašo apie gyvenimą. Pavyzdžiui, apie Anę – apie jos tikrą, žiaurų ir kartu banalų gyvenimą. Gyvenimas transformuoja Anę į daugybę mažų vaizdų, daugybę improvizacijų ir "gaila, kad kaip tik šio gyvenimo virsmo į visai kažką kita nesugebėjo suprasti maištavusi Anė". Taip sako Crimpas, sukūręs vieną scenoje bene sunkiausiai įveikiamų pjesių ir pavadinęs "Pasikėsinimais į ją" – "17 scenarijų teatrui".

Šiuose scenarijuose nėra veikiančiųjų asmenų. Yra tiesioginės kalbos brūkšneliai ir žodžiai po jų bei žodžiais kuriami vaizdai. Kiekvienas brūkšnelis – vis naujas balsas, vadinasi, vis kitas aktorius. Sakiniai trumpi, sinkopuoti, intonacijos smerkiančios, piešiančios, verkiančios, prakeikiančios. Anė, kurios nėra, taip parduoda savo gyvenimą ją įsivaizduojantiems. Tiksliau – teatrui, režisieriui, aktoriams, žiūrovams. Jie improvizuoja jos realybę ir kuria jos, dabar tapusios tik "scenine medžiaga", mitą. Į Anės mitą sutelpa daugybės kitų anių istorijos ir likimai; "taip gyvenimas virsta menu".

Režisierius Cezaris Graužinis, "Naujosios dramos akcijoje" pristatęs spektaklį "Pasikėsinimai į ją", taip pat kuria Anę: penki "cezario grupės" aktoriai varijuoja skirtingų kino scenarijų apie Anę versijas. Baltas ir tuščias ekranas spektaklio metu kiekvienam tampa įsivaizduojamo Anės pavidalo, jos amžiaus ir charakterio, jos aplinkos ar šalies, jos elgesio ir nuotykių projekcija. Tačiau ne vaizdo, bet žodžio projekcija, įgyjanti tiek spalvų ir intonacijų, kiek aikštelėje yra... scenaristų, prodiuserių, kritikų, režisierių ar atlikėjų. Jais spektaklio metu tampa "cezario grupės" aktoriai Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Julius Žalakevičius bei Vytautas Kontrimas, ironizuojantys ir parodijuojantys savo kuriamus personažus ir kartu tarsi po gabalėlį sau atsiplėšiančius įsivaizduojamos Anės gyvenimo. Jolantos Rimkutės aprengti vienodais vyriškais kostiumais, spektaklio pradžioje jie pasirodo tarsi "vyrų juodais drabužiais" užsklanda; susėdę ant važinėjančių biuro krėslų prieš baltą ekraną – tarsi vertinančiųjų ir teisiančiųjų komisija; pabirę po vieną – kuriančiųjų, pristatančiųjų ir suvaidinančiųjų istoriją apie Anės maištą.

"Pasikėsinimai į ją" yra ne tik iki šiol lietuvių scenoje nebandyta draminio rašymo forma. Šiam spektakliui būdinga ir iki šiol lietuvių scenoje nebandyta sceninė kino estetika: tarsi nespalvota dokumentiškai vaidybinė "juosta", sukeičianti kūrimą su rezultatu ir vietoj draminės istorijos pateikianti jos komponavimo procesą. Šis procesas, viena vertus, atviras – į "filmo" kūrimą įtraukiami ne tik aktoriai, bet ir žiūrovai, čia pat sėdintys spektaklio kompozitorius Martynas Bialobžeskis ir apšvietėjas Tomas Juozapavičius. Kita vertus, jis "uždaras" – kaip išbaigtas sceninis kūrinys, kuriame kiekvienas aktorius atlieka savo vaidmenį, tęsia savo temą ir net modeliuoja charakterį. Visi kartu jie "kėsinasi" į Anę tarsi į socialinį, politinį, dvasinį, kultūrinį ir masinį šiandienos žmogų ir išskaido jį į koliažinį baimių, skausmo, prievartos, neteisybės, kino ir reklamos, prekinių ženklų ir technologijų rinkinį. Anę išsluoksniuodami aktoriai tyčiojasi iš ją pagaminusių mechanizmų: jų kuriami tipai ciniški ir ironiški, visažiniai ir buki; jų veidus iškreipiantis juokas – deformuotas ir žiaurus. Tačiau tuo pat metu jie bando prisijaukinti Anės prisiminimus ir įtūžį, prisimatuoti jos maištą ir tragiškus potyrius, kad sukurtų gyvos ir realios Anės pavidalą. Žinoma, virtualų, šešėlinį, iškreiptą virpančios prožektoriaus šviesos ekrane; o kartu drąsų ir tiesų – prapliūpstantį jos keiksmais ir neapykanta, už kurių slepiasi gyvenimo iliuzijų išprievartauta sutrikusi vaikiška paauglės šypsena.