Gangsteris admirolas

Režisierius Lars von Trier

Stebiuosi, kai išsilavinę ir, regis, išmintingi žmonės gydosi pas šundaktarius, gimdo padedami raganų, geria turguje nusipirktus egzotiškus vaistus, tiki auromis ir horoskopais. Suprantu, kad taip mums atsirūgsta kelis dešimtmečius pavėlavusi New Age religija. Tačiau yra tame ir dar kažkas, ką gal padės suprasti Larso von Triero miniserialas "Karalija", jį birželio 5 d. 22.45 pradeda rodyti BTV. Provokatorius von Trieras filmuose mėgsta postmodernistiškai tyrinėti atskiras kino rūšis ir žanrus. Šįkart savo objektu jis pasirinko pačią populiariausią serialų atmainą – apie ligonines. Iš seniausių ir garsiausių tokios rūšies kūrinių (pvz., vokiečių "Švarcvaldo ligoninės") jis perėmė personalo meilės istorijas ir jausmingus pasakojimus apie ligas, bet filmo dvasia vis dėlto artimesnė "Tvinpykso miesteliui". Režisierius atvirai žaidžia medicina, ligonine, dvasiomis ir visokiais siaubais, kartais atėjusiais tiesiai iš studentų folkloro apie morgą, nupjautas galvas ir panašias neofitų linksmybes. Tačiau von Trieras visa tai įvelka į savo mėgstamą stilių: judanti kamera, apsimestinai sujauktas kadras, pabrėžtinai "televizinė" juostos faktūra ir iš tikrųjų gana sudėtingai išgaunamas rudai auksinės spalvos efektas (kartais ta rusva virsta erzinančia žalia). Nesileiskite apgaunami: filmas buvo kurtas 16 mm juostoje, paskui perkopijuotas į video, montuotas video, tada vėl perkopijuotas į 16 mm juostą ir tik tada perkeltas į 35 mm juostą. Beje, televizija jį rodo videoformatu, vadinasi, iš 35 mm jis dar buvo kopijuotas į "Betacam". Tad įvairūs techiniai "nesklandumai" ar nekokybiškas vaizdas taip pat yra estetiškai rafinuoto ir, sakyčiau, gana piktdžiugiško von Triero žaidimo dalis.

"Karalija" (be abejo, šiame pavadinime slypi ir užuomina į garsiąją Hamleto frazę apie papuvusią danų karalystę) – tai Kopenhagos ligoninė, pastatyta buvusioje pelkėje. Po ligoninę klaidžioja mažos mergytės dvasia. Su ja užmezga ryšį spiritistė ponia Drusė. Stengdamasi išsiaiškinti mergaitės paslaptį, ji nueina daug toliau, į paviršių iškyla gydytojų romanai, nepavykusios operacijos, siaubinga biurokratija ir juodosios magijos ryšiai su šiuolaikine medicina. Galiausiai filmas nieko taip ir neišaiškina, bet galima patirti siaubą ir pasišlykštėjimą (jei jums dar nepakanka politinio Lietuvos gyvenimo), juolab kad von Trieras itin mėgsta manipuliuoti žiūrovais ir rodo tai, ką mes visi slapta galvojame, įtarinėdami gydytojus sąmokslu ar ligoninėje pastebėdami tik betvarkę. Tiesą sakant, toks von Trieras man patinka labiau už tą, kuris nuolat moralizuoja.

Kitas gana perversiškas kino moralistas yra garsus amerikiečių fotografas ir režisierius Larry Clarkas. Filme "Kenas Parkas" (LNK, 4 d. 24 val.) jis tęsia tai, ką kartu su skandalinguoju scenaristu Harmony Korine’u pradėjo bene garsiausiame filme "Vaikučiai". Jie tyrinėja paauglių seksualumą, jų vienatvės, nereikalingumo pojūtį, pašlijusius santykius su tėvais ir erotizmo suvokimą. Tai pagrindinio filmo herojaus ir jo klasės draugų gyvenimo kronika, kurią savitai nufilmavo kitas filmo režisierius ir operatorius Edas Lachmanas. "Keno Parko" stilius primena Andy Warholo filmus, tačiau vienas recenzentas jį pavadino "Warholu be humoro jausmo".

LNK "Snobo kinui" ne paslaptis, kad visi lietuviai mėgsta ispanų kiną, todėl ir šį ketvirtadienį bus parodytos karštas gražuoles ir gražuolius iš bene garsiausio ispanų kino erotomano Vicente Arandos 1999 m. filmo "Pavydas" (9 d. 22.35).

Šio erotinio trilerio herojė Karmen (Aitana Sanchez Gijon) įmonėje pakuoja apelsinus, jos mylimasis Antonijas yra tolimųjų reisų vairuotojas. Jis pavyduliauja Karmen vyriškiui, kurį ji kadaise mylėjo. Pavydo nenumalšina nei vedybos, nei laukiamas kūdikis. Antonijas nori, kad jo žmona vėl susitiktų Chuliją… Aranda mėgsta eksploatuoti moters jausmingumo ir vyro tuštybės motyvus, mėgsta rodyti gražius kūnus ir aistras. Ispanų kultūros žinovas Américo Castro esė "Ispanų civilizacijos reikšmė" rašė: "Vakarų kultūra jau beveik tris amžius gyvena giliai įsitikinusi, kad viskas, kas netelpa į proto ir mąstymo sąvokomis kategoriją, arba apskritai neegzistuoja, arba neverta dėmesio, arba gali būti palyginta su niūriomis būties formomis. … Tačiau esmė ta, kad ispanas nesugeba užsisklęsti abstrakcijų pasaulyje. Jo mąstymas, analitiniai ir pažinimo tyrimai visada glaudžiai susiję su tuo, kas sudaro jo asmenybę. Grynųjų sąvokų pasaulyje ispanas jaučiasi labiau izoliuotas nei Robinzonas Kruzas savo saloje". Kai perskaičiau Castro, pagalvojau, kad tai būdinga ne tik ispanams.

Aš žaviuosi japonų mentalitetu ir jų kinu. Po ką tik Vilniuje pasibaigusios japonų kino puotos mielai prisiminsiu ir Takeshi Kitano 2000 m. filmą "Vyresnysis brolis" (LTV, 3 d. 22.10), nors būtent šis filmas apie Amerikon pabėgusį japonų gangsterį pirmiausia yra režisieriaus pagarbos ir susižavėjimo duoklė amerikiečių gangsterių filmų tradicijai ir ypač Clintui Eatwoodui. Japonas (jį vaidina pats Kitano) Amerikoje ieško savo brolio. Jis nemoka anglų kalbos, todėl vienintelis jo vedlys – amerikiečių gangsterių filmai. Nepaisant amerikietiškų motyvų, "Vyresnysis brolis" – tipiškas Kitano filmas. Čia daug dinamiškų kulminacijų, bet nestinga ir pauzių. Filme dominuoja prievartos poezija, kuri visada jaudina Kitano filmuose. Beje, jis pasišaipė ir iš Holivudo, nes filmo gangsteriai pavadinti Perl Harborą bombardavusių ir kare su amerikiečiais kovojusių admirolų, lakūnų ir kapitonų vardais.

Jūsų – Jonas Ūbis