Paskutinė nuopolio stadija

"Trečiojo reicho žlugimas"

Oliverio Hirschbiegelio filmas "Trečiojo reicho žlugimas" ("Der Untergang", Vokietija, 2004) Vokietijoje sulaukė milžiniško žiūrovų dėmesio, daugybės apdovanojimų ir buvo nominuotas "Oskarui". Pasaulyje nuomonės išsiskyrė. Dažnai pasakoma, kad filmas pirmiausia skirtas vokiečiams, kurie pradeda kalbėti ir apie savo auką. Filmo pagrindas – dvi knygos: istoriko Joachimo Festo studija "Hitlerio bunkeryje" ir Hitlerio sekretorės Traudl Junge prisiminimai. Taip režisierius ir scenaristas Berndas Eichingeris susieja du požiūrius – istoriko ir naivios paskutinių Hitlerių dienų liudininkės.

Filmas turi ir dvi pradžias. Vieną, kai bunkeryje netoli Gdansko Hitleris renkasi sekretorę, ir kitą, įvardytą tiksliai – 1945 m. balandžio 20-ąją, kai Hitleris švenčia savo paskutinį gimtadienį. Pabaigos taip pat bus dvi: viena – susijusi su Hitlerio mirtimi, kita – su Traudl išsigelbėjimu iš Berlyno griuvėsių. Hirschbiegelis žiūrovui leidžia pasirinkti. Jis gali likti tik epiškų įvykių stebėtojas arba susitapatinti su jaunute sekretore, kurios akimis tarsi matome tai, kas vyksta bunkeryje. Antrasis požiūrio taškas, regis, priimtinesnis režisieriui, neslepiančiam, kad dramos dalyviai jam visų pirma yra žmonės, o tik paskui – nusikaltėliai, susikompromitavę politikai, pabaisos. Todėl ir puikiai aktoriaus Bruno Ganzo vaidinamas Hitleris filme pirmiausia yra žmogus – isterikas, fanatikas, bet kartu ir ligonis, negalintis paslėpti dėl Parkinsono ligos drebančios rankos, pralaimėjęs karvedys, klejojantis būsima neįmanoma pergale, mirti susirengęs meilužis, vedąs savo jauną mylimąją…

Žiūrovo situacija, be abejo, yra patogesnė, nes jis žino tai, ko dar nežino Traudl ir visa bunkeryje susirinkusi nacių "grietinėlė". Tačiau ir jie puikiai nujaučia, kad pabaiga – netoli ir kad ji bus baisi. Todėl mirtini nuodai jiems nekelia baimės – tai tik būdas išeiti taip ir nesusitikus akis į akį su nugalėtojais.

Ir ankstesniajame filme "Eksperimentas" Hirschbiegelį domino ekstremalioje situacijoje atsidūręs žmogus. Tačiau eksperimento situacija buvo sumodeliuota psichologų, o "Trečiojo reicho žlugime" ji istoriškai tiksli, tad turėtų būti juo autentiškesnė. Tačiau tas autentiškumas nuvilia, nes jis netampa pagrindiniu meniniu filmo principu. Tai greičiau buitinis autentiškumas – Hitlerio artimieji geria degtinę, šauna sau į smilkinį ar pribaigia mylimą Hitlerio šunį. Jie autentiškai bijo, linksminasi visai prie pat Reichstago griaudėjant rusų artilerijai, tačiau tai veikiau televizinis autentiškumas, kaip kokiame nors "realybės šou", kur žmogus neturi parodyti nieko, išskyrus savo menkumą ir banalumą. Kita vertus, bet kokios režisieriaus pastangos parodyti personažų tragizmą dvelkia dirbtiniu patosu – pavyzdžiui, Goebbelsų savižudybė, kai sutuoktiniai šauna vienas į kitą (tikrovėje jie taip pat nusinuodijo). Šešis savo vaikus nunuodijusi Magda Goebbels (kad ir kaip preciziškai ją vaidintų Corinna Harfouch) niekada nebus tragiškoji Medėja. Tragizmas netinka ir Hitleriui, nes jis yra tiesiog pabaisa ir joks sentimentalumas, meilė šuniui ar pareiga Evai Braun negali užgožti jo beviltiškos menkystės. Traudl regima bunkerio erdvė, trumpi Evos Braun pasivaikščiojimai skurdžiame sodelyje ar asmeninio Hitlerio buto buržuaziškumas vis dėlto nėra intymi erdvė, nukelianti personažus į kitą lygmenį.Jų intymumą užgožia milžiniška kaltė. Ar tą kaltę jaučia kiti, kartu su Hitleriu atsidūrę bunkeryje? Greičiausiai ne. Traudl ir jos likimo draugai filme traktuojami kaip istorijos aukos, nacių propagandos apakinta ir užhipnuotizuota masė.

Laimei, Hitleris ar Goebbelsai nerodomi visą laiką, antraip filmas paskęstų banalybėje. Tai, matyt, suvokia ir filmo kūrėjai, mėginantys sukurti platesnę veiksmo bunkeryje ir už jo ribų panoramą. Keista, bet jų pastangos dvelkia ir 7-ojo dešimtmečio italų ar rusų filmais apie karą, ir ne tokiu senu Spielbergo kareivio gelbėjimu. Iš minios išskiriami atskiri žmonės, kurių likimus žiūrovai punktyriškai seks iki pat filmo pabaigos: iš karo sugrįžęs berankis vyriškis, "Hitlerjugendo" kariauti paskatintas jo sūnus, savo darbui atsidavęs gydytojas, pasiaukojamai ginąs miestą generolas, mylimiausias Hitlerio architektas Albertas Speeras, atsisakęs sunaikinti Berlyną ir pasitraukęs, Traudl kolegės, Braun sesers vyras dezertyras, kuriam Hitlerio įsakymu įvykdoma mirties bausmė, bunkerį saugantys karininkai… Filmo kūrėjams jie įkūnija skirtingus tautos požiūrius, pozicijas, nors visus smarkiai apnuodijo dvylika metų trukęs nacių valdymas. Klausimą, kas dėl to kaltas ir ar nebuvo kito požiūrio, režisierius nukelia jau už filmo pabaigos titrų, kai gilios senatvės sulaukusi Traudl Junge dokumentiniuose kadruose prisipažįsta, kad savo ir tautos atsakomybę už tai, kas atsitiko, ji suvokė daug vėliau – atsitiktinai pamačiusi savo bendraamžei Sophie Scholl skirtą memorialinę lentą.

Filmo kūrėjams galima papriekaištauti dėl to, kad filmo pabaigoje jie paaiškina, kas atsitiko su kai kuriais filmo herojais jau po karo, bet nepasako, kas jie buvo anksčiau. Abejoju, ar pasiaukojantis gydytojas sulauktų akivaizdžios užuojautos, jei žinotume, kad prieš atsirasdamas Berlyne jis eksperimentavo su žmonėmis Mauthauzeno koncentracijos stovykloje.

Praeitis ir jos tabu masina kino žmones. Dar visai neseniai Hitleris buvo vienas tos praeities tabu arba tik komiškas, groteskiškas jos personažas. Vienas pirmųjų Hitlerį – žmogų pabandė parodyti Aleksandras Sokurovas savo filme "Molochas", pradėjusiame ciklą apie diktatorius. Sokurovas rodė blogio banalybę, bejausmės menkystos pastangas valdyti pasaulį, kuris puikiausiai gali išsiversti ir be jo, Hitlerio negebėjimą jausti. Mano manymu, Sokurovo Hitleris – psichologiškai tikslesnis ir gilesnis. Juolab kad Hirschbiegelis su Ganzu kartais priartėja prie pavojingos ribos, už kurios – jau iš sovietinių propagandinių filmų pažįstamas Hitleris – isterikas ir bailys. Beje, pastaruosius prisiminiau neatsitiktinai. Kai Berlynas žlunga, jo griuvėsius užtvindo rusų kariai. Jie šoka, dainuoja, linksminasi. Visai kaip odioziniame Michailo Čiaurelio filme "Berlyno žlugimas". Ten besilinksminantys nugalėtojai taip pat sulaukia deus ex machina – iš dangaus nusileidžiančio Stalino baltu švarku. Toks "Trečiojo reicho žlugimo" (tokį keistas asociacijas žadinantį filmo pavadinimą sugalvojo lietuvių platintojai) kūrėjų naivumas, ypač scena, kai pro rusų kareivius saugiai praeina "Hitlerjugendo" berniuko už rankos vedama Traudl, tiesą sakant, nestebina. Leidę Traudl žaliuojančiais pavasario laukais dviračiu važiuoti į mylimą Bavariją, jie, be abejo, perteikė savo požiūrį, kaip turi baigtis pamokomos istorijos. Optimistinės tragedijos vis dar turi savo gerbėjų.