Periferijų fotografija

Valentinas Juraitis. "Valaitienė"

Periferijų, kasdieniškos, įprastos aplinkos atsiradimas Lietuvos fotografijoje siejamas su 8–9-ojo dešimtmečio "maištininkų karta". Nereikšmingų, atsitiktinių objektų fiksavimas išreiškė vaizdo monotoniją, kultūrinį, politinį, socialinį sąstingį. Tuomet tai buvo vadinamoji Ezopo kalba, savotiškas iššūkis politiškai bei kultūriškai angažuotoje Lietuvoje. Valentinas Juraitis ir dabar fotografuoja mažytį, tolimą miestelį, jo žmones. Vilniaus fotografijos galerijoje parodoje "Gurbšilio žmonės" fotografas eksponuoja pastarųjų metų kūrybą. Kuo skiriasi tarybinė "periferinė" fotografija nuo šiuolaikinės? Menininko kūryboje išliko ta pati fotografavimo maniera, raiška, įspūdis. Nespalvotose fotografijose išnyra Gurbšilio žmonės. Tačiau skirtingas politinis, socialinis, kultūrinis kontekstas sukuria visiškai kitokį fotografijų interpretacijų lauką. Tai nebėra užslėptas tylus protestas, fotografijos tampa mažyte akistata su skurdžia miestelio realybe. Tam tikras kultūrinis angažuotumas, laiko stagnacija yra mažų miestelių kasdienybė. Kiekvieno žmogaus portretas tarsi paženklintas periferijos spaudu – akyse atsispindi tylus susitaikymas su nelengva buitimi ir būtimi.

"Su taurele atskiesto spirito" – senyvo vyro portretas. Jokios šypsenos, tik be galo liūdnos akys ir pakeltas stikliukas. Fotografas nemoralizuoja, tik fiksuoja begalinę tuštumą ir nusivylimą. Įtaigi būsenos fotografija.

Tokios fotografijos – tarsi miestelių kasdienybės metraštis. Kiekviename jo puslapyje gali išvysti miestelėnų šventes, darbymetį, miestelio gražuoles ar senyvą močiutėlę. Kiekvienas portretas tampa miestelio nuotaikos, savotiškos kasdienybės auros simboliu.

Dvi menininko fotografijos – "Žagarų rinkėjai II" ir "Su auklėmis" – labai primena Afonso Budvyčio fotografijas. Jose fiksuojama tik dalis kūno – torsas. Fotografijoje išryškėję rūbai ir aplinka kuria savitą slogią atmosferą. Prasti, nunešioti rūbai ir sugrubusios rankos byloja apie sunkaus fizinio darbo nualintus žmones.Tiesa, fotografijoje "Su auklėmis" tarp dviejų merginų torsų straksi mažas vaikelis. Vaikučio veidelyje nematyti kasdieniškų miestelio rūpesčių, o tik naivi pasiruošimo visoms pasaulio staigmenoms išraiška. Vaikutis tampa tam tikru ateities simboliu, nes būtent jis fiksuojamas visu kūnu, būtent jo veide spindi naivus tyrumas. Jis tarsi tobula rasa, jame miestelis dar nepaliko savo pėdsakų.

Kitose Valentino Juraičio fotografijose "suspindi" varganas namų interjeras – eklektiška, perkrauta ir skurdi žmonių buitis. Kaip ir Artūras Valiauga, menininkas atranda buitį, nuspalvintą paradoksais. Šiuolaikinio vartotojų pasaulio detalė – Claudios Schiffer plakatas skaudžiai pliekiasi su senutėliu "Tauru" ir aptrupėjusiomis sienomis. Spindinti blondinė stoiškai "kenčia" ant varganos spintelės, virš kurios stūkso ne pirmą dešimtį sukaičiuojantis televizorius. Fiksuojamas interjeras tampa nuoroda į praeitį, nes šiuolaikiniame mūsų pasaulyje yra tik plačiaekraniai televizoriai, DVD grotuvai ir nešiojami kompiuteriai. Gurbšilyje laikas tarsi sustojęs, čia tebekaraliauja seni tarybiniai televizoriai, gėlėti tapetai ir spalvoti kilimai ant sienų. Baltaplaukė gražuolė virsta tik mažyčiu vartotojų pasaulio simboliu, paskęstančiu sutingusioje miestelio erdvėje ir laike.

Ramybe ir susikaupimu alsuoja "Valaitienė". Romus močiutėlės žvilgsnis skrodžia sudilusio medžio durų stiklus. Skarute apgaubtas veidas, matoma kiekviena įsirėžusi raukšlelė, parimusios rankos – tipiškas močiutės vaizdinys. Gal todėl toks artimas ir šiltas. Stiklinės durys kuria dvi erdves, vienoje – jauki ir šilta senolė (patirtis, praeitis), kitoje esame mes (dabartis). Tačiau praeities suvokimas tarsi ribojamas tų stiklinių durų – niekada nesugebėsi iš tikrųjų pajusti, patirti močiutės "sekamo" pasakojimo. Gal todėl šios fotografijos tokios įdomios – juk visiems norisi nuplėšti paslaptingą šydą, suvokti tikrąjį Gurbšilio miestelio veidą. Kiekviena fotografija – įtaigus pasakojimas apie miestelio dabartį, praeitį. Atskiri žmonių portretai piešia vis kitokį miestelio paveikslą. Kartais jis – niūrus ir tolimas, kartais artimas ir jaukus. Tiesa, periferijos dabartis smarkiai skiriasi nuo į vartotojišką verpetą įsisukusio miesto. Fotografijos tampa tarsi žvilgsiu atgal, į praeitį. Sustingęs laiko ir erdvės pojūtis neleidžia įsiveržti vartotojų kultūros atributams ir užgožti įprastos miestelio kasdienybės. Nesurežisuotos realybės antspaudas – tokios V. Juraičio Gurbšilio žmonių fotografijos. Kai kurie veidai – tarsi tam tikri ikonografiniai tipažai ("Zigmas", "Su taurele atskiesto spirito", "Valaitienė"), kuriuos gali sutikti bet kuriame kitame mažyčiame miestelyje. Kiti portretai kaip tik išryškina savotišką, kitokį miestelio veidą. Fotografijos tampa miestelio kultūrinės, socialinės situacijos ženklu. Tik šiandien tai – nebe tylusis manifestas, o rami akistata su vyraujančia realybe.