Rytojus, kurio nebuvo vakar

Jūratė Rekevičiūtė. "Siuvykla"

Traukinyje smagu dardėti, pastebėti pro langą kokią netikėtą smulkmeną, mylėtis, žaisti "laivelius", jausti, kaip visas apteki klampiu nuoboduliu, nirti į melancholiją ar sentimentus, valgyti, nuodugniai apžiūrinėti vagono kaimynus – kelionė traukiniu ypatinga tuo, jog būdama ilga ir monotoniška ji norom nenorom verčia nurimti ir pabūti su savimi. Kita vertus – lekiantys pro langą vaizdai, bendrakeleiviai, tokie nenuspėjami ir esantys taip arti, kinta, ir savo daugiau ar mažiau aktyviu buvimu reikalauja atsakomųjų emocijų. Truputį panašią situaciją galima įžvelgti ir meno kūrybos ir suvokimo procesuose, kur individualumas, paslaptis, intymumas didesnėmis ar mažesnėmis proporcijomis sumaišomas su viešumu ir aplinka. Tad užsimezgus kalbai apie meninį išgyvenimą ir kelionę traukiniu galimybių nerti gilyn ar į visas įmanomas puses atsiveria begalė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos grafikos meno projektas "Rytoj yra dabar. Grafika" taip pat leidžia kalbėti ir galvoti įvairiomis kryptimis. Jis aprėpia kartais sunkiai suderinamas erdves ir sluoksnius. Arba priima į save visa, kas leidosi suimama – meną ir kelionę traukiniu, menininką ir keleivį, lietuvį ir estą, Vilnių ir Kauną ir t.t. Na, gal ne "visa", tačiau projekto kuratoriams Jūratei Rekevičiūtei ir Ignui Kazakevičiui šį kartą tikrai nestigo aktualumo argumentų. Lenkime pirštus: projektu siekiama įvertinti grafikos situaciją Lietuvoje; atskleisti grafikos, kaip technikos, galimybes ir panaudojimą; parodyti, kad šiuolaikinį meną galima kurti ir naudojant klasikines technologijas; pastūmėti grafikus ekperimento link; o dar – konceptualumo klausimas, socialinės temos, edukacinis aspektas... Ką turime? Iš Vilniaus į Varėną antradienį išvažiavusį traukinį su vagonu-galerija, ant kurio lubų, langų, suolų eksponuojami Lietuvos menininkų darbai; parodą, tą pačią dieną atidarytą Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje; kitą dieną Kaune atsidariusias parodas dviejose galerijose bei meno akciją aikštėje; ir galiausiai – dvi parodas ir meno akciją Klaipėdoje. Dar – diskusijas, dalyvių apdovanojimus. Trisdešimt aštuonis šiuose renginiuose dalyvaujančius menininkus iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos, trisdešimt projekto rėmėjų, iš kurių svarbiausia – projekto globėja LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Susidūrus su šiuo renginiu iš pradžių sunku susigaudyti, kas kur važiuoja ir kas vyksta. Ar tai privalumas, ar trūkumas – sunku pasakyti. Viena vertus, nedidelis chaosas dažnai būna gyvybingas, įtraukia. Kita vertus, jis turėtų būti bent kiek įrėmintas – jei ne iškart, tai bent vėliau. Tačiau atrodo, kad labai nedaug žmonių Lietuvoje, o juo labiau – Latvijoje bei Estijoje galėtų tvirtinti matę bendrą projekto vaizdą ir gebėtų apibendrinti: skirtinguose miestuose buvo eksponuojami vis kiti darbai ir autoriai. Tad vienam pirmųjų parodos kataloge surašytų punktų (realiam grafikos situacijos Lietuvoje įvertinimui) kyla grėsmė taip ir likti be atsako – kaip tik dėl to, kad vienam žmogui gana sunku (nors įmanoma) aprėpti visą projektą. Kitas svarbus projekto uždavinys – edukacinis. Vagonas-galerija skirtas "paprastam" žmogui, neturinčiam progų ar dėl kokių nors priežasčių tiesiog nenorinčiam bendrauti su menu. Sugundyti, kitaip nei esame pratę daugumoje ŠMC rengiamų parodų, mėginama ne akibrokštu ar iššūkiu, bet švelniai ir meiliai – kad būtų nenuobodu, bet ir nešokiruotų; kad atėjęs "paprastas" žmogus pamatytų, jog menininkai, nors ir keisti, bet taip pat žmonės; kad tai, ką jie daro, nors ir keista, bet nebjauru, nešventvagiška ir nesikandžioja. Manau, tokios mintys į vagoną atvedė A. Klemencovo užuolaidas – autoportretus išraiškingomis, nuotaikingomis mimikomis (Persona 1-7); E. Vertelkaitės pagalvėles ant suolų atlošų su užrašu "Menas yra visur"; jaukų grojantį A. Pertulienės "lagaminėlį" – piešinių, anspaudų ir garsų instaliaciją "Parduodami gražūs kačiukai" ir kitus kūrinius, kurie, nors turi, žinoma, ir sudėtingesnius giluminius sluoksnius, iš pirmo žvilgsnio atrodo gaivūs, lengvi ir neturėtų sukelti jokių atmetimo reakcijų. Socialinę, edukacinę keliaujančios į mases parodos pakraipą geriausiai iliustruoja vieno iš projekto kuratorių – I. Kazakevičiaus (idėjos bendraautoris A. Kliševičius) objektai. Po visą vagoną ant suolų pasklidę kamuoliai, aptraukti marškinėliais su užrašais, trumpai nusakančiais pagrindines grafikos technikas, šio meno panaudojimą, reikšmę ir pan. Šis vagonas, prikabintas prie įvairiais maršrutais vykstančių traukinių, tris savaites keliaus po Lietuvos miestus ir miestelius. Po Varėnos bus aplankyta Ignalina, Visaginas, Šiauliai, Radviliškis, Klaipėda, Rokiškis, Kaunas, Kybartai. Į Vilnių vagonas-galerija, tikėkimės, grįš gegužės 19 d.

Tuo tarpu antroji projekto stotelė LDS galerijoje Vilniuje pasipuošusi kiek kitaip. Ta pati šiuo metu į jokius rėmus nebetelpanti grafika čia – techniškai daug sudėtingesnė, išradingesnė, čia taip ryškiai nedominuoja socialinės temos, negaudomas pirmasis žiūrovo žvilgnis (pagrįstai baiminantis, kad jis netaptų paskutiniu). Pavadinti edukacija čia galima būtų nebent grafikos galimybių įvairovę ir netikėtus technologinius sprendimus. Pasitelkiami tokie deriniai kaip spalvotas linoraižinys, atspaudas nuo dėvėtų rūbų, virvių, mišri technika (Jūratė Rekevičiūtė), ofsetinė spauda, litografija, piešiniai ant folijos, tušas (Maria Kristina–Ulas, Estija), popierius, ofortas, parafinas (Metra Drulle). Kiekvienas parodos eksponatas kitoks ne tik nuotaika ir koncepcija, bet ir atlikimo būdais bei pavidalais. Grafikos parodoje esama ir ant sienos kabinamų kūrinių, ir instaliacijų, ir trimačių objektų, savaip kalbančių skirtingomis temomis, tačiau grakščiai susijusių su estampo technika.

Po šių dviejų grafikos nuotykių gailiuosi, kad artimiausiu metu keliai neveda nei į Kauną, nei Klaipėdą. Labai smalsu pasidarė – o kokia tarme grafika kalba ten? Sakyčiau, vieno, esminio, apibendrinimo – projekto pradžioje ar pabaigoje – trūksta. Norėtųsi išrišimo, norėtųsi pamatyti viską drauge – juk ne taip dažnai surenkama tiek įdomios grafikos (dabar tik iš patriotinių sumetimų lieka tikėtis, jog visa likusi parodos dalis yra tokia).

Šiaip ar taip – smagu, kai aplink kaupiasi meno projektai ir projektėliai. Pavasaris tik prasidėjo, o ką tik išvykusį traukinį-galeriją vejasi meno akcijos Vilniaus troleibusuose. Tad gal projekto pavadinimą "Rytojus yra dabar" galima suprasti kaip nuorodą, kad meno ir apskritai kutūros suvokimas nesikeičia savaime, kad jį reikia mankštinti, grūdinti šaltu vandeniu ir švelniai masažuoti. Na, bent jau priminti, jog tą neapčiuopiamią elementą, gebantį jausti, džiaugtis, stebėtis dailės kūriniais, turi turbūt kiekvienas. Tad kokia prasmė nepanaudoti savų galimybių (tegul ir negarantuojančių finansinės sėkmės)?