Keturi NDA ’05 scenarijai

7-oji "Naujosios dramos akcija" prasidės ateinantį savaitgalį ir tęsis beveik iki birželio vidurio. Turint galvoje, kad programoje iš viso tik šeši pavadinimai, tokia trukmė gali pasirodyti pernelyg ilga. Taip yra iš dalies todėl, kad šįmet festivalyje vieną po kitos išleidžiame dvi lietuviškas premjeras. Tačiau programa suskaidyta ne vien norint palengvinti renginio organizavimą. Keičiasi pats NDA pobūdis. Tai jau nėra renginys, kuris siekė "laužyti ledus" pristatydamas šiuolaikinės dramaturgijos įvairovę gausiais skaitymais ir eskizais. Laikui bėgant atsirado poreikis daryti griežtesnę atranką, rengti temines programas, skatinančias apmąstymus apie šiandieninio teatro ir dramaturgijos sąsajas su kultūriniais ir visuomeniniais procesais bei susitelkti į vienetinius darbus, kuriuos siekiama paversti užbaigtais spektakliais. Užsienio programoje orientuojamės į tuos vardus, kurie atstovauja svarbioms šiuolaikinio teatro ir dramaturgijos tendencijoms, bet pas mus dar yra nežinomi. Pagaliau ir erdvė tarp atskirų Akcijos renginių suteikia galimybę refleksijai, skirtingai nuo greito vartojimo, kurį propaguoja daugelis pas mus vykstančių festivalių.

Pernykštė "Naujosios dramos akcija" kėlė daugiaveidžių mūsų dienų utopijų klausimą ir siekė per pristatomas pjeses ir spektaklius atspindėti utopijos reikšmę šiandieniniame postapokaliptiniame pasaulyje. Apie pasikėsinimus šįmet kalbame ne vien kaip apie kriminalinį, bet ir kaip apie psichologinį, socialinį, politinį mūsų dienų reiškinį. Nes pasikėsinimas gali būti prievarta, o kartu – gundymas, kitokio gyvenimo galimybės siūlymas. Šiandien socialiniai, politiniai ir kultūriniai reiškiniai tampa prekiniais ženklais, reikalaujančiais mūsų dėmesio. Standartiniai sėkmės simboliai kėsinasi į mūsų tapatumą. Pastangos atitikti sėkmės standartus virsta pasikėsinimais į save. Kiekviename pasikėsinime slypi intriga, kuri gali turėti įvairius scenarijus. Pateikiame keturis, kuriuos siūlo lietuvių, britų, vokiečių, olandų autoriai. Jie jaudina, kamuoja, juokina ir kelia gyvybiškai svarbius klausimus apie pasaulį, kuriame gyvename.

Viena svarbiausių šių metų festivalio asmenybių, garsios olandų trupės "ZTHollandia" lyderis režisierius Johanas Simonsas, teigia, jog "mus praryja standartinės normos, kurios pasiglemžia viską, kas jų neatitinka". Čia slypi ne vien kritika, bet ir kartus konstatavimas – normų laužymas šiuolaikinėje visuomenėje puikiai prigyja ir yra standartizuojamas. Maištingi meniniai reiškiniai, įgiję pripažinimą, virsta elitine preke. Tai irgi vienas iš pasikėsinimo atvejų. Simonsas prisipažįsta, jog 1985 m. įkurdamas trupę "ZTHollandia" siekė "sukurti teatrą žmonėms, kurie beveik nesilankydavo teatre. Ir tokiose vietose, kur teatro niekas nematė". Tam jis gavo valstybės subsidiją. Bet po dešimties metų atlikti publikos tyrimai parodė, kad "Hollandia" pritraukė visai kitokią publiką ir tapo elitiniu olandų teatru. Ir nors teatro spektakliai būdavo perpildyti, jo vadovas jautė, kad pradinė misija žlugo. Ar tai nėra ir dažno maištingo šiuolaikinio menininko arba kultūrinio reiškinio, virtusio prekiniu ženklu, problema? Anot Simonso, tai suprasdamas, visuomeniškai aktyvus teatras turėtų stengtis kalbėti kuo paprasčiau ir tiesiau, atsisakyti meninio pertekliaus ir nepamiršti, kad grožis šiais laikais nebėra "pažeidžiamas", o yra gerai parduodamas…

Apie tai skelbia ir bene garsiausias "ZTHollandia" spektaklis "Balsai", tapęs savotiška teatro vizitine kortele. "Balsai" apkeliavo kone visą pasaulį, dalyvavo žymiausiuose teatro festivaliuose nuo Los Andželo iki Sankt Peterburgo bei pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Tarp jų – festivalio "Kontakt" apdovanojimas už tiksliausią kritišką žvilgsnį į šiuolaikinę visuomenę ir Naujosios teatro realybės apdovanojimas (Festival Premio Europa). Daugelis mačiusiųjų "Balsus" liaupsina jame vaidinantį vieną geriausių olandų teatro artistų Jeroeną Willemsą už virtuoziškumą. Į tai pats aktorius atsako: "Tokia vaidmenų kaita, kokią aš atlieku spektaklyje, nėra tik aktorinių raumenų demonstravimas. Spektaklį grindžia aiškus dramaturginis pasirinkimas. Mes norime parodyti, kaip idėjas ir požiūrius lemia užimami postai".

Pagal Piero Paolo Pasolini tekstus sukurtame spektaklyje vaizduojami keturi skirtingi šiuolaikinių lyderių portretai: politiko, nusikaltėlio, intelektualo ir pramonininko – tų žmonių, kurie šiandien laiko visuomenę savo gniaužtuose. Režisieriaus Johano Simonso ir aktoriaus Jeroeno Willemso duetas atlieka aukščiausio lygio teatrinį džiazą, kandžiai pašiepiantį populistine veidmainyste dangstomą politinį-ekonominį cinizmą, susiliejantį su kriminaliniu pasauliu ir sukuriantį galingą ir klestinčią imperiją. Atrodo, kad "Balsai" Lietuvoje pasirodys pačiu laiku – jame tiesiog bado akis aliuzijos į mūsų dienų politines aktualijas…

Pirmąjį Baltijos šalyse "ZTHollandia" prisistatymą papildys kitas režisieriaus Johano Simonso darbas, filmas-spektaklis "Sentimentai", kuriame Jeroenas Willemsas taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį. Bet tai jau visai kitoks vaidmuo, kaip ir visas spektaklis, kurį įkvėpė Giuseppe Verdi muzika. Johanas Simonsas ir jo nuolatinis talkininkas kompozitorius Paulis Koekas jos pagrindu sukūrė įspūdingą šiuolaikinę baladę, netradicinėje gigantiškoje vienos iš Ruro gamyklų erdvėje apjungiančią operos, dramos ir šokio teatrą. Kiekvienas šio spektaklio veikėjas bando rasti atsakymą į klausimą: ar meilė, apie kurią dainuojama Verdi arijose, yra tik jausmas, ar tos arijos tokios galingos, kad gali padėti žmogui pažvelgti mirčiai į akis ir nugalėti skausmą?

Nėra ko slėpti – šių metų festivalio tema pavadinta pagal vieną iš jame pristatomų pjesių. Tai – vieno originaliausių šiuolaikinių britų dramaturgų Martino Crimpo "Pasikėsinimai į ją". Nors lietuviškas jos vertimas nėra toks tikslus ir daugiareikšmis kaip angliškas "Attempts on Her Life".

"Pasikėsinimai į ją" – naujos kartos dramaturgijos pavyzdys. Čia nėra tradicinio siužeto, nėra ir scenoje pasirodančių personažų. Pjesė padalyta į 17 skirtingų scenarijų, kuriuose įvairiapusiškai vaizduojama neegzistuojanti herojė Anė – mūsų dienų pasaulio tragedijų, baimių, troškimų ir bandymų jį pakeisti įsikūnijimas. Pjesė yra ir bandymas suvokti šiandieninio jauno žmogaus maišto prieš jį supantį pasaulį priežastis ir priemones. Kartu tai yra "teatras – pasauliui, kuriame pats teatras miręs".

Neegzistuojančią Anę apibūdinantys pašnekesiai primena tai gatvės pokalbį, tai konferencijos diskusiją, tai reklamos transliaciją. Anė yra ir skirtingų scenarijų personažas, ir realus asmuo, keršijantis pasauliui už sugriautus idealus ir "už mirtiną pasaulio neteisybę". Anės istorijoje atsispindi ir karo išdraskytų vietų tragedijos: kai viskas nusiaubta, o karta iš kartos vyravusi harmonija sunaikinta, Anei belieka iškeliauti prisikrovus didelį raudoną krepšį akmenų... Ir tai yra "visa aprėpiantis dalykas, kuriame mes atpažįstame save ir savą pyktį". Ir tada Anė pasirenka terorą. Anės iššūkis nėra vien smurtas, o pati Anė nėra tik auka. Ji naudojasi ir visiškai kitokiomis priemonėmis, kurias jai siūlo pati visuomenė, vertinanti sėkmę ir vartojimą. Tos priemonės jai teikia saugumą ir nepriklausomybę. Ji filmuojasi reklaminiame porno arba "pasiverčia" moderniu greitaeigiu automobiliu, kuriame ne tik "niekas neišduos, nekankins ar nenušaus", bet ir nebus vietos "išsigimėlių rasėms ar fiziškai netobuliems"... Šitaip Anė ginasi nuo kėsinimųsi į savo tapatybę, kuri įkūnija asmeninės laisvės idealus ir kartu yra sarkastiškas vartojimo visuomenės komentaras, demaskuojantis veidmainišką mūsų dienų humanizmą. Anė jam paskelbia karą ir kovoja su nematomu priešu, kol pagaliau tampa savęs pačios auka.

"Naujosios dramos akcijoje" įvyksianti "Cezario grupės" premjera pagal "Pasikėsinimus į ją" žada tapti nauju ryškiausių pastarųjų metų lietuvių teatro debiutantų kūrybiniu iššūkiu. Režisieriaus Cezario Graužinio spektaklio "Pasikėsinimai į ją" pagrindinė tema – komunikacijos katastrofa, pasireiškianti šiuolaikinėse masinės informacijos priemonėse, kurios simuliuoja komunikaciją ir užgožia realybę, pateikdamos begalę jos interpretacijų. Todėl spektaklyje nesistengiama pavaizduoti "kažką vardu Anė", o dramatizuojamas komunikacijos absurdiškumas. Apeliuodami į šiuolaikinių masinės informacijos priemonių klišes, aktoriai provokuoja publiką pasitelkus savo vaizduotę užpildyti priešais esantį tuščią ekraną, – susikurti individualią kiekvieno epizodo versiją, trumpą savo filmą.

Vokiečių dramaturgė Dea Loher vienoje dažniausiai statomų savo pjesių "Klaros santykiai" neįmeta pagrindinės herojės Klaros į ekstremalias situacijas, o atskleidžia dramatišką krytį – žmogaus, izoliuoto nuo gana "normalios" egoistiškos visuomenės, kasdienę patirtį. Čia visai kitame – kasdienių žmonių santykių kontekste atsiskleidžia tai, ką Johanas Simonsas pavadino "standartinėmis normomis, kurios pasiglemžia viską, kas jų neatitinka". Apie pastangas joms priešintis kalba "Klaros santykius" statęs lenkų režisierius Krystianas Lupa: "Klara apdovanota vaiko jautrumu. Vaiko, kuris giliai tiki savo gyvenimo išskirtinumu. Tiki, kad gyvenimas yra brangenybė, su kuria reikia elgtis kažkaip neįprastai, kažkaip ypatingai. Ji atsiduoda kažkam, ką per repeticijas vadinau "karališku poreikiu". Čia užkoduotas archetipas – žmogaus dvasinė misija. Šį "karališką poreikį" tėvai karta iš kartos perduoda savo vaikams". Įdomu, kaip šią Klaros santykių mįslę įmins režisierius Agnius Jankevičius spektaklio eskize, kuris bus parodytas "Naujosios dramos akcijoje" ("Dea Loher scenarijus"). Jį pratęs naujausios Loher pjesės "Nekalti" skaitymas, kurį rengia režisierius Gintaras Varnas, ir į Akciją apvykstančios pačios dramaturgės seminaras jauniems Baltijos šalių dramaturgams.

"Naujosios dramos akciją" pradėsianti Mariaus Ivaškevičiaus pjesės "Artimas miestas" premjera pasiūlys dar vieną, lietuvišką pasikėsinimų scenarijų, kurio veiksmas vyksta Skandinavijoje… "Mes tikrai nestatom spektaklio nei švedams, nei danams, nei lietuviams, o tiesiog žmonėms. Aišku, visada labiausiai orientuojiesi į tą publiką, kuri šalia. Negali stengtis įtikti tam, kurio nepažįsti. O istorijos visada tos pačios, jos kartojasi. Nes pasaulis keičiasi, o žmogus – ne", – sako pjesės autorius ir spektaklio režisierius Marius Ivaškevičius. Iki šiol žinomiausiose Ivaškevičiaus pjesėse "Malыš" ir "Madagaskaras" buvo originaliai žvelgiama į neseną mūsų tautos istoriją ir bandoma ją susieti su dabartimi. Nors "Artimas miestas" geografiškai nutolęs, tačiau jo problematika yra artima ir aktuali.

Jauna trijų vaikų motina Anika vieną dieną palieka šeimą Malmėje ir išvyksta į Kopenhagą. Ko ji ten ieško? Pirminis ketinimas – suprasti savo vyrą, kuris kiekvieną savaitgalį ten išvyksta, ir pažvelgti į save iš kito kranto. Nejučia Anika kitame krante atranda savo antrą pusę, siūlančią jai naują gyvenimo galimybę, ir iškeičia ramią šeimyninę laimę Malmėje į audringą gyvenimą Kopenhagoje. Tačiau šis atradimas sujaukia jos protą ir jausmus. Blaškydamasi tarp dviejų skirtinguose krantuose esančių miestų tarsi tarp suskilusio savo pasaulio pusių ir negalėdama pasirinkti vieno iš jų, Anika pasirenka abu...

Dramatiška šeimos gyvenimo istorija pjesėje "Artimas miestas" susipina su populiarių skandinaviškų pasakų personažų Karlsono ir Undinėlės komentarais. Garsioji H.Ch. Anderseno pasakos herojė ir Kopenhagos simbolis Undinėlė įkūnija tragišką kito gyvenimo troškimą, o Karlsonas personifikuoja švedų pasitikėjimą savimi ir vyriškų "jėgų žydėjimą". Abu šie pasakiški personažai nematomi dalyvauja žmonių gyvenimo peripetijose ir stengiasi juos gelbėti, bet patys tampa tragikomiškomis jų aukomis.

Šių metų pradžioje publikai jau buvo pristatytas "Artimo miesto" spektaklio eskizas. Tie, kas jį matė, atėję į spektaklio premjerą nustebs išvydę naują sceninę pjesės versiją. "Ilgai ieškoję, manau, pagaliau radom raktą šiai pjesei. Kartais taip būna, kad parašai pjesę, bet neįsivaizduoji, kokia teatrališkumo ar sąlygiškumo dalis turi būti jos sceniniame variante. Šįkart paaiškėjo, kad ji turi būti minimali. Mes dar labiau pasukom į kinematografiškumo pusę", – teigia Marius Ivaškevičius. Lieka tik pridurti, kad toks atvejis, kai dramaturgas, pats statydamas savo pjesę, atranda originalią teatrinę jos išraišką, gali labai pasiteisinti ir parodyti vieną iš naujos nacionalinės dramaturgijos ugdymo kelių.

A. L.