Skulptūra ir menas bendrauti

Sigitas Straigis. "Smėlio dėžė"

Bendravimas gražus tuo, kad pradėdami dialogą niekad nesate tikras, ar jis įvyks. Dialogo ypatybės teikia rečiausią progą kiekvienam maksimaliai išreikšti save. Todėl mums atrodo, kad verta pamėginti.

I. Kalinauskas

"Menas + Menas bendrauti. Skulptūra" – paroda, kurios pavadinime pliuso ženklas padėtas pagrįstai, balandžio 29 d. publikos akims atverta M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje. Edukacija per skulptūrą – tokias gaires šįmet nusibrėžė tęstinio projekto "Menas + Menas bendrauti" rengėjai (kuratorė Violeta Jasevičiūtė). Pernai bei užpernai pristatę tekstilę ir tapybą, šį kartą menininkai supažindina su skulptūros, kaip dailės šakos, ypatumais, jos raiškos galimybėmis. Edukacinis tonas parodai buvo suteiktas neatsitiktinai. Buvo siekiama paskatinti žiūrovus, ypač jaunąją kartą, domėtis kūryba, pakeisti požiūrį į muziejų kaip į konservatyvią instituciją, įvertinti savo santykį su menu. Pasirinkta strategija yra tokia: eksponatus ne tik galima liesti rankomis, juos ir turi sukurti ar perkurti patys lankytojai arba kitokiu, tačiau būtinai interaktyviu būdu komunikuoti su meno kūriniu. Kaip lunaparke, tik gerokai įdomiau, nes netikėta erdvė ir neįprasti pramogos objektai. Kita vertus, po šiuo žaidybiniu parodos apvalkalu glūdi jos šviečiamoji misija. Supažindinama su skulptūros technikomis ir kūrybos procesu (tam skiriami net du videofilmai), vaizdžiai demonstruojamos įvairios lietuvių skulptūros raidos tendencijos – nuo unikalių liaudies meno stabukų, profesionaliosios modernistinės skulptūros iki šiuolaikinės postskulptūros, kurią atspindi instaliacijos bei objektai.

Pradėčiau nuo vienintelės parodoje dalyvaujančios moters Auksės Petrulienės kūrinio "Sotumo namelis". Galbūt ne vien iš feministinių paskatų, bet ir todėl, kad jis tarsi skirtas energijai pakrauti, "pasisotinti" prieš ilgą ir siautulingą švietimosi procesą parodų salėje. Iš koplytėlę primenančios instaliacijos sklinda smagūs krykštaujančių vaikų balsai. Lieka tik smalsiai įkišti galvą, pasiklausyti ir netikėtai aptikti grafikos darbais nuklijuotas namelio sienas. Objektas vaizdžiai iliustruoja sintetinį menų susiliejimą, būdingą postmoderniai mąstysenai.

Algimanto Šlapiko kūrinys "N-14" taip pat pasižymi tarpdiscipliniška orientacija. Trys medinės paveikslo formos plokštumos – minimalistinės ir paslaptingos, ant jų nėra nieko, išskyrus keletą stalčiukų. Neatsispyrus smalsumui juos atidaryti, sulauki atpildo – švelnios ironijos dozės. "Paslapčių komoda" slepia septynias erotines moterų, vieną nuogo vyro ir vieną gulinčios liūtės nuotrauką. Autorius lieka ištikimas savo stiliui, inkliuzų ("sekretų") principą derindamas su humoro jausmu. Kartu menininkas, keldamas klausimą apie moters kūno eksploatavimą, moteriškosios lyties diskriminavimą, šiuo kūriniu įtraukia į feministinį diskursą.

Mariaus Zavadskio "Treniruoklis" privers ne tik nusišypsoti, bet ir išjudinti snaudžiančius sąnarius (o gal ir smegenis). Kūrinys žadina kalambūrines asociacijas tarp meno ir sporto pasaulio – kultūra ir kultūrizmas, skulptūra ir "body sculpture". Instaliaciją sudaro kilimėlis, cirko žvėrių dresavimo lanką primenantis gėlių vainikas, trys mėlynos dirbtinės barzdos ir kiti kičinės estetikos objektai. Instrukcijoje nurodoma: pasirišti barzdą – "privalomą atributą Lietuvos skulptoriams ir skulptorėms", liuoktelėti per žiedą ir atlikti kitus pratimus. Visa tai, žada autorius, leis "čia pat įsigyti solidžią skulptūrinę formą".

Danielius Sodeika. "Stūmtraukis"

Pasirūpinus savo (kūno) kultūra, patartina šiek tiek atsipalaiduoti. Fantastinis Danieliaus Sodeikos gyvis "Stūmtraukis", sukonstruotas iš ažūrinio metalo karkaso, kviečia suptis, pajusti svaigią nesvarumo būklę ir prisiminti vaikystę.

Konstravimo principu grindžiamas Gintaro Kamarausko "Išbarstytas pasaulis" bei Sigito Straigio "Smėlio dėžė". G. Kamarausko kūrinys iš pirmo žvilgsnio apgaulingas. Ekspresyvių formų dariniai, tarsi atsitiktinai išdėlioti į abstrakčią kompoziciją ant sienos, reikalauja pamiklinti lankytojų vizualinio konstravimo sugebėjimus: tai lyg didelė skulptūrinė dėlionė, kai iš atskirų dalių reikia sudėti logišką visumą. Archetipiškas pasaulio kūrimas iš chaoso, o kartu pergalingas džiaugsmas, jei pavyksta. "Smėlio dėžė", pripildyta šiaudų bei medinių detalių, skirta patiems jauniausiems parodos lankytojams, kuriems turėtų patikti šis savotiškas nacionalinis "Lego" variantas.

Ironiško daugiaprasmiškumo nestinga Martyno Martišiaus kūriniui "Mintis Kauno skulptoriui". Pastatęs stiklinę urną autorius apeliuoja į lankytojų sugebėjimus generuoti menines idėjas ir ragina "pagelbėti" skulptoriams savo originaliomis mintimis. Kiekviena gera idėja lygiavertė meno kūriniui, o jos autorius – menininkui. Taigi mesdami savo minčių eskizus į "idėjų dėžę" tampame menininkais.

Česlovas Lukenskas savojo kūrinio pristatymą pagyvino performansu. Pasipuošęs švarku su taisyklingai iškirptomis skylutėmis, autorius beveik rečitatyvu išdainavo publikai, ką mano apie skulptūros kūrimo procesą: "... lipdyt lipdyt ir išlipdyti... gręžti gręžti ir išgręžti... kalti kalti ir iškalti..." Pajusti meninio vyksmo saldumą padeda jo darbas "Jeigu labai labai ilgai poliruoji...". Pamačius korėtą rąstą su išgręžtomis skylutėmis, paaiškėja autoriaus švarko "skylėtabūdinė" kilmė. Tai vienintelė skulptūra, kuriai gresia pavojus nesulaukti parodos pabaigos – su kaupu išsipildo postmodernizmo teoretiko Ihabo Hassano tezė: "Svarbiausia procesas, o ne jo rezultatas".

"Menas + Menas bendrauti" įtaigiai pasiūlė užmegzti bičiulišką dialogą su skulptūra, o eksponatų meninė kokybė bei pakili atmosfera, regis, suteikia tam realią galimybę. Bent iki birželio 5 d., kol vyks paroda.