Dailė

Grafikos geležinkeliu per Lietuvą

Pabaltijo šalių grafika Klaipėdoje

Goda Giedraitytė

iliustracija
Ilze Abika (Latvija). "Life Todether". 2005 m.

Praėjusią savaitę per Lietuvą geležinkeliais nuvilnijęs Pabaltijo šalių grafikos vagonas, be kitų miestelių, reikšmingai stabtelėjo ir dar trijose meno stotyse: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pastarosios stoties – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir Dailės parodų rūmų – meno eismo reguliuotojai, aršiai mosavę raudonomis įspėjamosiomis lazdelėmis, ketvirtadienį buvo paskutinieji, pasveikinę grafikos triumfą.

Tad kuo įdomus buvo sustojimas Klaipėdoje? Visų pirma – skirtingomis ekspozicinėmis erdvėmis. Klaipėdos dailės parodų rūmus okupavo jungtinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų pajėgos, tuo tarpu Kultūrų komunikacijų centro salėje įsikūrė latvių menininkės Ilzės Abikos instaliacinio pobūdžio personalinė paroda "Bendra būtis". Joje autorė gretina sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų piešinius ir dėželėse eksponuojamus juos reflektuojančius objektus. Greta, KKC kiemelyje, bolavo Ryčio Naglio Baltušniko specialiai šiam projektui sukurtos planšetės, išryškinančios metalo paviršiaus grafiškumą. Toks erdvių padalijimas buvo būdingas ir kitiems miestams (Vilniuje grafika buvo pristatoma traukinio vagone ir LDS galerijoje, Kaune – Grafikos bei "Meno parko" galerijose, Rotušės aikštėje). Jis, be abejonės, liudijo parodos kuratorių – menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir grafikės Jūratės Rekevičiūtės – siekį kiek įmanoma labiau priartinti meną prie žmogaus.

Sustojimas Klaipėdoje buvo įdomus ir savo pobūdžiu. Eksponuoti darbai pasižymėjo individualiu estampo suvokimu ir interpretavimu. Aiškių riboženklių, kiek galima plėsti estampo ribas, nebuvo, todėl jos driekėsi net iki metalo ir tekstilės paribių. Kita vertus, įdomu, jog visų Pabaltijo šalių atstovų darbai pabrėžė konceptualiąją meno kryptį. Temų ratas balansavo nuo gyvenimo būties ir prasmės paieškų, postmodernistinės visuomenės ydų ir banalumo išviešinimo iki klasikinio meno reiškinių metamorfozės, dialogo tarp dabarties ir istorijos. Nepaisant idėjinio prado emfazės, techninė ir/arba medžiaginė kūrinių pusė svariai demonstravo savo privalumus. Daugumos autorių darbai akcentavo novatoriškas technologines galimybes. Ypač ryškiai parodoje buvo eksploatuojama skaitmeninės spaudos žaliava. Iš jos gerbėjų paminėtini Janis Murovskis (Latvija), Inga Heamagi, Mall Nuke (Estija). Tačiau skaitmeninė fotografija šių autorių darbuose – tik atskaitos taškas, priemonė norimam rezultatui gauti. Virš jos klojasi menininko vizijų, jausmų ir minčių pasauliai. Vienam tai – smėlėtų pėdų ir rato padangų atspaudai, Andy Warholo ar klasikinės tapybos atvaizdų parafrazės (M. Nuke), kitam – pamatas tradicinių grafikos priemonių autentiškumui išryškinti (J. Murovskis), trečiam – santykio tarp pirminės ir šiuolaikinės grafikos paieškos (I. Heamagi).

"Grynosios" grafikos priemone parodoje smaginosi tik Lidija Dubauskienė, pristačiusi mozaikinę linoraižinio dėlionę. Iš atskirų žmogaus veidelių, kurių vienuose akcentuojamos akių, kituose – burnos įdubos, menininkė sukūrė "Žaidimų sąsiuvinį", iš tolo susiliejantį į savotišką vizualų elektros rozečių "multiplį". Kęstutis Grigaliūnas, kaip visada, buvo ištikimas autorinei kūrybinei raiškai. Ir šįkart, pasitelkdamas trafaretinę spaudą, autorius manipuliavo ne tik mėgiamais poparto motyvais, bet ir kandžia ironija, reklaminių šūkių ar savitaigos kursų reminiscencijomis ("Žiemą šlapintis į kelnes malonu, tačiau nerekomenduotina").

iliustracija
Mall Nukke (Estija). "Natiurmortas". 2005 m.

Visiškai tiesiogiai atspaudu varijavo Rasa Žmuidienė, estampui panaudojusi savo pačios kūną. Raudonų pėdų ženklai keturių popieriaus lakštų paviršiuje apeliavo į kūną kaip įrankį mintims, jausmams ir idėjoms perteikti.

Kūno ir sielos santykį analizuoja ir menininkė iš Latvijos Liena Bondare. Supriešindama šilkografinius "miegančios" ir "svajojančios" moters atvaizdus bei videoprojekcijas, prasimušančias pro fotoatspaudus ant stiklo, autorė kvestionuoja vienatvės ir negebėjimo suprasti kitą paraleles.

Gyvenimo ratu keliauja ir klaipėdietis Romas Klimavičius, iki minimumo nugludintomis priemonėmis – juoda linija ant baltos drobės – brėžiantis simbolinę laiko ir begalybės perspektyvą. Baltą drobulės spindesį išryškina greta eksponuojami menininko metalo plastikos objektai – surūdiję paviršiai ir nuo jų palengva lašantis vanduo simboliškai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tiesioginį rūdžių pakąstą paviršių, ekshibicionistiškai deklaruodama metalo ir vandens sąlyčio rezultatus, eksponuoja ir estė Aili Vahtrapuu. Pasitelkdama anaiptol ne grafikos, o tekstilės techniką, gyvenimo rato bei santykio tarp dabarties ir praeities temą tęsia ir menininkė Siiri Tammsaar (Estija). Fotoatspaudus ant drobės pateikia ir Eglė Vertelkaitė, kaip visuomet ironiškai ir atvirai žvelgianti į šiandieninio gyvenimo aplinką ir būtį.

Trečias dalykas – didžiausias Lietuvoje sukurtas grafikos kūrinys. 16 m² lino raižinį, kuriame vaizduojamas visas projekto vyksmas (kelionė iš Estijos į Lietuvą, turas po Lietuvą autostrada ir geležinkeliais, visi organizatoriai, partneriai, rėmėjai, galiausiai Latvijos, Lietuvos ir Estijos tautų draugystė), sukūrė trys Lietuvos grafikės – E. Vertelkaitė, L. Dubauskienė ir J. Rekevičiūtė, o atspaudė visi parodoje dalyvavę žiūrovai. Inicijuota grafikos kūrinio gimimo akcija patraukė ne tik vaikus; noras bent trumpam pabūti menininku buvo stipresnis už varžymąsi ar nedrąsumą.

Apskritai projektas pavyko. Idėja verta dešimtuko, o rezultatas – malonumas žiūrovams, komunikacijos džiaugsmas dalyviams. Jau vien dėl to, jog gan ilgai tylėjusios kaimyninės valstybės vėl kartu eksponuoja savo menininkų kūrybą ir diskutuoja apie grafikos meno situaciją šiandien bei jos ateitį rytoj. Kita vertus, deklaruotasis menininkų protestas prieš institucijas, jų siekis būti čia ir dabar, nelaukiant premijų ar pripažinimo, gal ir nebuvo drastiškas, o labiau nuosaikus.

Tačiau juk svarbiausia, anot kuratoriaus Igno Kazakevičiaus, – kad kūrinys kuo platesniam meno vartotojų ratui keltų kuo daugiau asociacijų. Tuomet jis būna socialiai aktyvesnis, o pristatomas reiškinys sulaukia daugiau dėmesio, didesnio žiūrovų ir meno vartotojų atoveiksmio.