Naujas maištas?

"Auklėtojai"

Šiandien ekranuose pasirodo austrų režisieriaus Hanso Weingartnerio socialinė satyra "Auklėtojai" ("Die fetten Jahre sind vorbei", Austrija, Vokietija, 2004). Pernai šis filmas buvo vienintelis po ilgos pertraukos oficialioje Kanų programoje parodytas vokiečių filmas. Pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Danielis Bruhlis ("Viso gero, Leninai"), Stipe Ercegas ir šiemet Berlyno kino festivalio "Sidabriniu lokiu" už geriausią moters vaidmenį apdovanota Julia Jentsch. Jų herojai nenori gyventi vartojimo apsėstame pasaulyje. Dalyvavimas demonstracijose ir atsišaukimų dalijimas pasirodo esą visai neveiksmingi, todėl jaunuoliai nusprendžia veikti.

Pasakojimas apie anarchistų grupelę, kuri imasi auklėti "kapitalistines kiaules" – ne vienintelis, atspindintis vis ryškesnę šių dienų kine alterglobalistinę tendenciją. Apie naujuosius maištininkus, kovojančius prieš vartojimo terorą ir už "no logo", rašo Pawelas T. Felisas.

Pagrindinis vengro Nimrodo Antalo filmo "Kontrolieriai" (2003) personažas Bulčas yra išsilavinęs dvidešimtmetis, kurio laukia įspūdinga karjera. Pavargęs nuo žiurkių lenktynių, jis vis dėlto meta darbą ir tampa metro bilietų kontrolieriumi. Nusileisdamas po žeme, jis palieka šį tą daugiau – ne tik darbą, bet ir varginantį "normalų" pasaulį. Jis užsisklendžia požemiuose, miega perone ir atsisako išlipti į viršų. Elgiasi taip, tarsi pavyzdžiu jam būtų tapusi alterglobalistų biblija, garsioji Naomi Klein knyga "No logo" (apie ją rašėme "7 md" 2004 m., nr. 26 – Red.)

Ar iš tikrųjų kine įsigali "atšviežinta", jau naujojo amžiaus autsaiderio figūra, maištas prieš komerciją ir alterglobalizmo dvasia? Taip, nes "Kontrolieriai" pelno žiūrovų pripažinimą (šiųmetinio "Kino pavasario" taip pat), o jų siužetas akivaizdžiai dera prie šių dienų kinui būdingų temų. Juk panašiai kaip Bulčas jau maištavo ir Samo Mendeso filmo "Amerikos grožybės" (1999) herojus Lesteris, palikęs pelningą darbą, ir Douglaso Couplando "Kartos X" personažai, įsidarbinę pakelės greito maisto bare, ir Andrzejaus Jakimowskio filmo "Užmerk akis" (2003) Jasius – inteligentas su rašytojo ir mokytojo praeitimi, kuris užsidaro provincijoje, buvusioje socialistinėje žemės ūkio bendrovėje, ir "neturi nei automobilio, nei moters", vadinasi, miestiečių akyse yra nevykėlis.

Prisikėlė iš numirusiųjų, kad taptų atstumtuoju

Naujos pradžios ir kapitalizmo džiunglių taisyklių atmetimo mitu intriguojamai dvelkia ir Aki Kaurismäki "Žmogus be praeities" (2002). Naujasis pagrindinio herojaus gyvenimas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti būtinas: jis prarado atmintį, tad turi viską pradėti dar kartą. Gydytojai jį jau pripažino mirusiu, bet jis pats nusitraukia tvarsčius, laidus ir metaforiškai prisikelia iš numirusiųjų, kad atsisakytų didmiesčio šviesų ir kukliai gyventų tarp visuomenės atstumtųjų, pigių barų ir šiukšlių.

Tai ir pabrėžia (panašiai kaip ir "Kontrolieriuose") alterglobalistinį filmo toną: tik socialinių paribių žmogus gali blaiviai pažvelgti į jį supančią šiuolaikinę tikrovę, pastebėti didžiųjų korporacijų cinizmą ir galią, biurokratiją ir pseudotvarką, bedarbystę ir vis augančią prievartą. Tačiau Kaurismäki herojus yra nekalta banditų auka (jį sumušė beisbolo lazdomis apsiginklavę vagys), o "Kontrolieriuose" aiškiai matyti, kad prievarta neateina iš išorės. Tik kostiumus dėvintys, nepriekaištingai sušukuoti ponai, nešini dokumentų pilnais portfeliais, tiki saugumo iliuzija. Bučas ir bilietus tikrinantys jo draugai žino, kad yra purvino, neefektingo pasaulio dalis. Jame ne tik gauni per galvą, bet kartais ir pats turi duoti į dantis.

Tuščias ir autentiškas maištas

Kodėl nuo pat pradžių kine egzistuojantis maištas dabar taip dažnai siejamas su pasipriešinimu globaliam pasauliui? Todėl, kad "asmeninių" revoliucijų jau nebepakanka. Tai matyti ir Bernardo Bertolucci filme "Svajotojai" (2003). Režisierius sugretina trijų tipiškų jaunų maištininkų seksualinius žaidimus, žaidimus jausmais ir tai, kas vyksta gatvėse, kur siautėja 1968-ųjų revoliucija. Nebeužtenka maištauti tarp keturių sienų. Herojai turi išeiti į gatvę ir maištauti "globaliai". Ar jie tai sugeba? Regis, Bertolucci tuo abejoja, nes jo herojai vien tik kartoja revoliucines frazes apie Vietnamą ir Kiniją, bet visiškai neautentiški. Apie autentišką ir kartu alterglobalistinį maištą pasakoja Hanso Weingartnerio "Auklėtojai" (2004). Tai tipiški šiuolaikiniai maištininkai, kurie "auklėja" specifiškai – jie įsilaužia į turtuolių butus, bet nevagia, o tik palieka žinutę: "Turi per daug pinigų". Ta keista, šiek tiek naivi veikla pelno žiūrovų simpatiją, nes ji gimusi iš nuoširdaus tikėjimo, kad kova su kapitalistine nelaisve turi prasmės. Ši nelaisvė liepia vis daugiau turėti, vis daugiau uždirbti ir vis daugiau dirbti.

Taip aiškiai išreiškiančių alterglobalistinius šūkius siužetų vis dėlto nėra daug. Kartais tos idėjos įvilktos į pokšto formą (Dušano Miliciaus "Jagoda supermarkete", 2003), kartais – į Holivudo schemas (Peterio Howitto "AntiTrust", 2001), tačiau dažniausiai filme atsiranda koks nors iškalbingas epizodas (kaip "Žmoguje be praeities", kai savininkas apvagia banką, kad išmokėtų atlyginimus darbuotojams).

Kovojantis dokumentas

Tai suprantama, nes pagrindinis maišto ginklas yra ne vaidybinis, o dokumentinis filmas. Morgano Spurlocko "Super didelis aš" atvirai kovoja prieš "McDonald‘s", Jennifer Abbot ir Marko Achbaro "Korporacija" – su didžiųjų koncernų tinklais, Roberto Greenwaldo "Outfoxed" – su televizijos stoties "Fox News" manipuliacijomis, Vito Klusako ir Filipo Remindos "Čekų svajonė" – su didžiosiomis parduotuvėmis, Eriko Gandini "Perprodukcija" – su visuotiniu vartojimo teroru. Šių filmų režisieriai, kaip ir jų patronas Michaelas Moore’as, nebijo provokuoti, manipuliuoti ir tendencingai pristatyti "vienintelę teisingą tiesą". Su didžiųjų firmų ir bankų bei visuotinio vartojimo pasauliu jie nori kautis savo priešų sugalvotais ginklais.

Žiūrovas gali pasirinkti norinčių pakeisti pasaulį dokumentininkų riksmą ar subtilius vaidybinius filmus, kuriuose svarbiau ne atsakymas, o iškelti klausimai. Tačiau verta prisiminti, kad kino istorija su tiesmukiškais filmais dažnai pasielgia be jokių ceremonijų. Apie "Super didelis aš" jau parašyta bemaž viskas. Apie "Kontrolierius" bus galima rašyti dar ilgai.

Pagal "Film" parengė Kora Ročkienė