Be didaktikos

"Gyvenimas pagal jį"

Masinės kultūros poveikis mūsų smegenims lemia ir tai, kad net garsių filmų pavadinimai pritaikomi tariamo vidutinio lietuvio suvokimui. Turiu galvoje BTV (14 d. 12.05) pradedamą rodyti dokumentinį Ray Mullerio filmą apie Leni Riefenstahl. Originalus filmo pavadinimas "Vaizdų galia: Leni Riefenstahl" ("Die Macht der Bilder: Leni Riefenstahl") lietuviškai išverstas kaip romano virėjoms, atsiprašau – meilės romano, pavadinimas: "Nuostabus ir siaubingas Lenės Rifenštal gyvenimas". Nežinau, kaip Jums, mieli skaitytojai, bet man tokios detalės daug pasako apie visuomenę, kuria taip lengvai manipuliuoja bulvarinė žiniasklaida. Be abejo, garsiosios vokiečių režisierės, aktorės, fotografės ir nacės gyvenime būta visko, tačiau labai abejoju, ar jis buvo nuostabus ir ar buvo siaubingas. Visą ilgą gyvenimą (ji išgyveno šimtą metų) Riefenstahl persekiojo abejotina nacių menininkės, Hitlerio "dvaro" kinematografininkės šlovė. Ji pati nuolat kartojo: "Hitleriui dirbau tik šešias dienas". Tačiau tos šešios dienos užtemdė visą jos gyvenimo šimtmetį. Tai, kad ji buvo šokėja, aktorė, alpinistė, režisierė, montažininkė, fotografė, keliautoja ir akvalangistė, "Greenpace" veikėja, knygų autorė, lieka antrame plane. Pasaulis prisimena pirmiausia jos draugystę su Hitleriu. Ji prasidėjo 1932 m., kai nacių mitinge apsilankiusi buvusi šokėja ir kino aktorė parašė laišką Hitleriui. Ji išreiškė norą susipažinti su ją sužavėjusiu vyriškiu. Hitleris pasiūlė Riefenstahl sukurti dokumentinį filmą apie partiją. Iš tikrųjų ji sukūrė net tris. Pirmasis buvo 63 minučių "Valios triumfas" (1934) – ko gero, labiausiai žinomas Riefenstahl filmas. Jis iki šiol uždraustas rodyti Vokietijoje, bet sovietų žiūrovams, manau, jis gerai žinomas, nes juo naudojosi Michailas Romas kurdamas montažinį filmą "Paprastas fašizmas". Dabar "Valios triumfas" pasirodytų gal pernelyg patetiškas, bet tada jis sulaukė ne tik nuoširdaus susižavėjimo Vokietijoje, bet ir Venecijos kino festivalio prizo geriausiam dokumentiniam filmui. Pati Riefenstahl tvirtino, kad ji kūrė ne propagandinį, o dokumentinį filmą, tačiau iš jo sklinda susižavėjimas fiureriu bei nacių idealais. Ir, žinoma, kūrėjos talentas bei novatoriška režisūra.

Amerikiečių žvaigždė ir režisierė Jodie Foster jau ne pirmus metus skelbia, kad kurs vaidybinį filmą apie Leni Riefenstahl. Foster tvirtina, kad XX a. nebuvo kitos tokios moters, kuria būtų taip žavėtasi ir kuri būtų taip smerkiama. Foster kalbėjosi apie tai ir su savo būsima heroje. Tačiau abi ponios netruko susipykti. Riefenstahl kaltino Foster, kad šią labiau nei istorinė tiesa domino klausimas, ar ji buvo Hitlerio meilužė. Foster sakė, kad Riefenstahl blogesnė už visus nacius, nes nė karto neatgailavo. Po karo Riefenstahl viename interviu prisipažino, kad jos gyvenimas būtų susiklostęs laimingiau, jei ji niekad nebūtų susitikusi su Hitleriu: "Tačiau nesigailiu, kad jį sutikau, nes tada turėčiau gailėtis, kad apskritai gyvenau".

Reikia pripažinti, kad Hitleris sudarė Riefenstahl išskirtines sąlygas. Filmuodama 1936-ųjų olimpinėms žaidynėms Berlyne skirtą "Olimpiją" Riefenstahl turėjo neribotas galimybes, net povandeninio filmavimo kamerą. Filmą ji montavo dvejus metus, jo premjera įvyko 1938 m. per Hitlerio gimtadienį. Prisiminimuose ji tvirtina, kad prasidėjus karui, po apsilankymo okupuotoje Lenkijoje, ji pasibaisėjo žiaurumais ir nusprendė pasitraukti į Tirolį, kurti vaidybinius filmus. Tačiau ji ir vėl pasako ne viską: vienoje jos melodramoje vaidino SS iš konclagerių pristatyti čigonai.

Po karo Riefenstahl suėmė amerikiečiai. Jie parodė režisierei Dachau stovyklą. Prisiminimuose ji tvirtino, kad tada pirmąkart sužinojo apie koncentracijos stovyklas. Riefenstahl dar laukė jos kaltės taip ir neįrodę denacifikavimo procesai ir net psichiatrinė gydykla. Ji nesiliovė kovojusi už savo gerą vardą, buvo surengta per 50 teismo procesų dėl garbės ir orumo įžeidimo. Daugumą Riefenstahl laimėjo. 6-ajame dešimtmetyje Riefenstahl išvyko į Afriką. Ten prasidėjo naujas gyvenimas: ji fotografavo, tapo akvalangiste, pamilo 40 metų už save jaunesnį operatorių Horstą Kattnerį. Tai buvo pirmasis laimingas jos meilės ryšys. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos Riefenstahl tvirtino nieko nežinojusi apie nacių nusikaltimus. Kaip atsitiko, kad protinga ir smalsi moteris nesugebėjo suvokti, kas vyksta pasaulyje, turime atsakyti patys. Apie tai, manau, ir BTV rodomas dokumentinis filmas.

LTV nemigos kankinamo "Elito kinas" (18 d. 23.10) parodys vieną garsiausių 9-ojo dešimtmečio prancūzų filmų – 1986 m. sukurtą André Téchniné "Nusikaltimo vietą". Logiška, kad po Truffaut filmų rodomas šis, mat Téchiné kine tarsi tęsė Naujosios bangos tradiciją: jis buvo dar vienas "Cahiers du cinéma" kritikas, tapęs režisieriumi. Beje, vėliau režisieriais tapo ir dar du kritikai, kartu su Téchiné rašę filmo scenarijų – Olivier Assayasas ir Pascalis Bonitzer. Pagrindinį moters vaidmenį filme sukūrė iki šiol Techine‘o filmuose vaidinanti Catherine Deneuve. Tačiau pagrindinis "Nusikaltimo vietos" personažas vis dėlto yra vaikas. Tai vienišas, maištingas, mitomanas – Deneuve herojės sūnus Tomas. Todėl filmo įvykius (žmogžudystę, motinos ryšį su šiek tiek laukiniu ir mįslingu jaunuoliu, hipotezę, kad jo tikrieji tėvai yra mirę) galima traktuoti ir kaip berniuko fantaziją. Fantazijos – mėgstama Téchiné teritorija. Jis moka sukurti įtaigią sapno, košmaro ir tikrovės paribių atmosferą. Todėl ir "Nusikaltimo vieta" pasižymi netikėtomis prievartos ir lyrizmo sąsajomis.

Dar vienas filmas apie berniuką – Paulo Weitzo ir Chriso Weitzo "Gyvenimas pagal jį" (TV3, 15 d. 19.25). Jis sukurtas pagal populiaraus britų rašytojo Nicholaso Hornby romaną, kuris pasirodė ir lietuviškai. Filmo herojus Nikas nė vienos savo gyvenimo valandos nepaskyrė tam, kad garbingai dirbtų. Jis gyvena iš procentų už populiarią kalėdinę dainą, kurią kažkada sukūrė jo tėvas. Vienintelis Niko hobis yra moterys. Tačiau gilesnio Niko dėmesio nenusipelno nė viena.

Bet visada būna (ypač knygose ir filmuose) tas vienas kartas, kai atsitiktinis susitikimas pakeičia žmogaus gyvenimą. Taip atsitinka ir Nikui. Jis sutinka dvylikametį Markusą, kurio mama daro Nikui vis didesnį įspūdį…

Jei tai būtų amerikietiškas filmas, be abejo, sulauktume kokio nors konkretaus moralizuojančio "message". Mūsų akyse Nikas patirtų vidinę permainą, subręstų ir išmoktų atsakomybės. Kažkas iš to, filme, žinoma, liko. Tačiau visus didaktinius elementus sušvelnina tipiškas angliškas humoras: kartais šiek tiek abstraktus, kartais – žiaurus. Niką vaidinantis Hugh Grantas puikiai jaučiasi gyvenimo numylėtinių, tuštokų gražuolių vaidmenyse, jį net galima įtarti šiek tiek parodijuojant patį save. Filme "Gyvenimas pagal jį" Grantas, regis, net neslepia, kad pasišaipo pats iš savęs. Be abejo, Niko permainų nereikia pervertinti. Greičiausiai jos neužtruks ilgai. Gyvenimas be įsipareigojimų yra tiesiog žavingas. Taip lengvai jo neatsisakysi.

Jūsų – Jonas Ūbis