Dar tik šešiasdešimt

Juozas Matonis (dešinėje) ir skulptorius Alfonsas Ambraziūnas

Dokumentinių filmų kūrėjas Juozas Matonis vadinamas metraštininku – dėl jau dešimt metų kuriamų menininkų portretų, filmų ciklų apie Lietuvos kultūros paveldą, apie žmones su negalia. Jau metus pirmasis LNK kanalas kiekvieną savaitę rodo Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmų retrospektyvą. Bet tai ne pabaiga, tai tik kelio etapas, kai gali atsigręžti ir pažiūrėti, kas padaryta; nes Juozui Matoniui – jau šešiasdešimt.

Mums teko gyventi amžių sandūroje. Gyvenimas aname amžiuje, atrodo, keistai nutolo, nors ir šis, ir anas laikmetis telpa vieno žmogaus gyvenime. Aname amžiuje Juozas taip pat kruopščiai ir sąžiningai vykdė metraštininko misiją – nufilmavo kilometrus kino kronikos, dešimtis dokumentinių filmų; už juos J. Matoniui 1982 m. suteikta Valstybinė premija. Kad metraštininku yra vadinamas ne veltui, jis įrodė sausio 13-osios naktį vienintelis iš Lietuvos kino operatorių filmuodamas Seimo rūmuose. Į pagalbininkus tuomet jis pasiėmė paauglį sūnų Aleksandrą, dabar išaugusį į puikų žurnalistą. Kaip neišaugsi, jei tokia mokykla... Ir paties Juozo pašaukimo pradžia – vaikystėje, nuo pirmojo fotoaparato ir nustebimo, kad tą pamatytą vaizdą gali sustabdyti ir išsaugoti. Pavartęs senus "Czerwony sztandart" ar "Lietuvos pionieriaus" numerius, gali surasti brolių Matonių nuotraukas.

Paskui – fotografijos pamokos Pionierių rūmų būrelyje pas Vytautą Bartkevičių – nuostabų žmogų, padėjusį pasirinkti profesiją ne vienam būsimam kino operatoriui. Dar vėliau – Maskvos kinematografijos institutas. Ieškodamas atsakymo, kodėl Juozas pasirinko dokumentinį kiną– žanrą, fiksuojantį ir išsaugantį laiką, epochos vertybes, – prisiminiau jo tėvus, mokytojus, taip pat sąžiningai, dorai skleidusius lietuvišką raštą ir šviesą Vilniaus krašto kaimų ir miestelių vaikams.

Juozo Matonio ateities planuose – filmas apie Baltarusijos Apso krašto lietuvius. Tose vietose jaunystėje mokytojavo jo mama, kuriai dabar jau 97-eri.

Sako, metraštininkai privalo objektyviai atspindėti tikrovę. Bet negyvas kino ekranas turi nuostabią savybę – jis spinduliuoja šilumą, jei filmuodamas pats ją jautei, jei profesija tau – ne vien darbas…

Juozas mėgsta kartoti savo dėstytojo E. Jofiso sentenciją: "Rodomam ekrane filmui paaiškinamojo raštelio nepridėsi". Daugumai Juozo filmų tokio raštelio ir nereikia.

Kolega