Emocinis užtaisas – užmirštos klišės

Ekspozicijos fragmentas

Daugelis žmonių jaučia potraukį senienoms. Sendami daiktai įgyja ypatingos vertės: iš naujo atrandama jų formų estetika, atlikimo subtilybės, juose slypintis individualumas. Kokio amžiaus turi būti daiktas, kad įgytų senienos vertę? Juk tik truputį senstelėję daiktai dažnai kelia estetinį ir emocinį susierzinimą, o gerai pasenę vėl tampa patrauklūs.

Tokius pasvarstymus išprovokavo Kęstučio Grigaliūno sukomplektuota paroda "Užmirštos klišės", dvi savaites rodyta galerijoje "Kairė–dešinė". Žvalgantis po ją į galvą plūdo signalai, leidžiantys suprasti, kad kai kurie vis dar atgrasaus laiko – sovietmečio reliktai jau įgyja salsvą senienos prieskonį.

Parodoje rodoma keletas tarpukario ir keliolika šeštojo dešimtmečio Grafikos centro spaustuvėje saugomų litografinių akmenų ir specialiai parodai Jono Čepo pagamintų jų atspaudų. Tai taikomoji grafika (kalbant tų laikų terminais), daugiausia etiketės. Greta jų – keleto grafikų (Rimtauto Gibavičiaus, Algirdo Steponavičiaus, Vinco Kisarausko, Vytauto Kalinausko ir Rimvydo Bartkaus) estampai ir spaudos formos.

Kokia prasmė pateikti žiūrovui tokiems skirtingiems pasauliams – vartotojiškai kasdienybei ir prieš ją sukylančiai kūrybai – priklausančius objektus? Man rodos, kad būdami šalia jie pirmiausia atspindi savo laikmetį, tiksliau – laiko tėkmę Vilniuje nuo lenkmečio iki pat istorinių devyniasdešimtųjų.

Kokį įspūdį sukelia tas laikas? Jis labai nevienalytis, chronologiškai suskilęs bent į tris, o idėjiškai – mažiausiai į dvi atkarpas. Parodoje mūsų laukia grafinio dizaino ir grafikos technologijų istorijos pamokėlė: kas dar nežino, sužinos, kaip plačiai buvo naudojama litografija iki atsirandant ofsetinei spaudai. Vadovaudamiesi vien ekspozicijos logika galėtuime susidaryti įspūdį, kad jai atsiradus utilitarioji serijinė spauda gerokai atitrūko nuo originaliosios mažatiražės. Viena iš reprodukavimui skirtų grafikos technikų atitolo nuo savo prigimtinės paskirties ir įkopė į "aukštųjų" menų olimpą. Pagrindą tokiai prielaidai sudaro antrajai idėjinio laiko atkarpai priklausantys XX a. lietuvių grafikos klasikų kūriniai. Tačiau chronologijos ir technologijų kaitos apmąstymai šį kartą nėra svarbiausi. Juos gožia emocijų pliūpsniai. Nežinau, kaip paroda atrodo jauniems suvokėjams – matyt, būtent jiems ir skirtos istorijos pamokos. Man rodos, tikrieji parodos adresatai – tie, kam per trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt... Seniai nutilę lakštai, apdūlėjusios spaudos formos jiems atveria asociacijų į praėjusį laiką lankas.

... M.K.Čiurlionio mokyklos dailės skyriaus mokytojų kambaryje raižo Vincas Kisarauskas – bus nedidukas estampėlis. Lėtu melodingu balsu, nedaugžodžiaudamas kalba palaimingai besišypsantis Algirdas Steponavičius. Ir vienas, ir kitas vakarop, ko gero, imsis dienoraščių. Juose fiksuos svarbiausius išgyvenimus, viską apie dievišką užsiėmimą – kūrybą, jos kančias, džiaugsmus, atradimus...

O tas salstelėjęs "Benediktino" skonis? O stemple burbuliuojantis "Kriušonas", kai buvai dar beveik vaikas? O ilgos parduotuvių lentynos, visur pilnos vis tų pačių "barščių iš šviežių kopūstų", iš kurių puslitrinių stiklainėlių sustatyti figūriniai bokšteliai vitrinose? Ar etiketės ant jų buvo litografinės, ar jau ofsetinės? Kam tai svarbu – menotyrininkui, istorikui? Tyrinėtojams tokios detalės žadina ypatingą smalsumą, bet šį kartą ir jie, spėju, rinktųsi malonumą paklajoti prisiminimų užkaboriais. O visi kiti? Ar jiems jau siūloma atšiaurią istorijos atkarpą apraizgyti sentimentais? O gal priešingai? Gal proga pasisvaiginti aštriausiai įsirėžusiais tolstančios praeities įspūdžiais prilygsta kelionei į Baltarusiją ar Kaliningradą, kai iki koktumo apkarsta lietuviška šiandiena?

Šiaip ar taip, paroda turi stiprų emocinį užtaisą. Ji šelmiška ir egzotiška: juk įdomu ištraukti senas plokštes, dar kartą pasimėgaujant jas atspausti, parodyti tiems, kuriems įdomu, ir tiems, kurie nieko apie tai nieko nežino. Vadinasi, paroda vykusi dviem aspektais: hedonistiniu ir pažintiniu (ar edukaciniu, kaip šiandien madinga sakyti). Be to, galima patirti ir estetinių išgyvenimų, nors šiandien jie, tiesa, jau visiškai nebemadingi.