Kinas

Apsėsti spalvų

"Mergina su perlo auskaru"

iliustracija

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo Peterio Webberio filmas "Mergina su perlo auskaru" ("Girl with a Parl Earing", D. Britanija, Liuksemburgas, 2003). Filmo "herojai" – olandų tapytojas Johannesas Vermeeris van Delftas (1632–1675) ir bene garsiausias jo paveikslas "Mergina su perlu". Plačioji publika šį tapytoją atrado tik antroje XIX a. pusėje. Apie jo gyvenimą žinoma nedaug. Jis buvo Delfto viešbučio savininko ir meno prekeivio sūnus. Amato greičiausiai mokėsi Utrechte. 1653 m. balandį Vermeeris vedė Catheriną Reyniers Bolens, kilusią iš turtingos ir gerbiamos katalikų šeimos. Po kelių mėnesių jis tapo Šv. Luko gildijos nariu – tapybos meistru. Jo dirbtuvėje lankydavosi visi garbingi miesto svečiai. Vermeeris mirė staiga. Jis skendo skolose, už skolas buvo atiduoti beveik visi jo paveikslai.

Vermeeris naudojosi "Camera obscura", todėl jam pavykdavo išgauti efektų, kurių nerasi kitų XVII a. meistrų darbuose. Paveikslas "Mergina su perlu", priskiriamas brandžiajam menininko periodui, nutapytas maždaug 1665 m. Šį portretą galima priskirti XVII a. Olandijoje populiariam "tronie" žanrui – iki pusės rodomas išgalvotas personažas, jo galvą neretai puošia egzotiškas galvos apdangalas. Net jei ir Vermeeriui pozavo pažįstama moteris, ji nebuvo įvardyta. Pirmąkart aukcione paveikslas buvo išstatytas 1881 m. Hagoje. Paveikslo herojės paslaptingumas, neįprasti drabužiai, amžius, veido išraiška, subtili tapybos maniera lėmė, kad paveikslas buvo pradėtas vadinti "Olandų Džokonda".

Kas ji buvo? Gal viena Vermeerio dukrų? To laikotarpio olandų dailininkai dažnai savo modeliais rinkdavosi namiškius. Tačiau tada, kai buvo nutapytas paveikslas, vyriausiajai Vermeerio dukrai Marijai tebuvo vienuolika ar trylika metų. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai Vermeerio mecenato Pieterio van Ruijveno dukra Magdalena, tačiau su šia hipoteze daug kas nesutinka.

Į klausimą, kas buvo toji paslaptingoji pozuotoja, savo romane pabandė atsakyti ir Tracy Chevalier. Tas paaiškinimas – iš esmės sentimentalus, paremtas prielaidomis, tačiau toks subtilus, kad gali net pasirodyti tikroviškas. Rašytoja sukuria paauglę Griet, kuri dėl vis blogėjančios materialinės šeimos padėties priversta eiti tarnauti. Ji patenka į Marijos Thins namus ir yra paskiriama tvarkyti Vermeerio dirbtuvę. Pakanka kelių susitikimų, kad taptų aišku, jog mergina pasižymi ne tik jautrumu, bet ir sugebėjimu pažinti spalvas. Tarp menininko ir tarnaitės užsimezga simpatija, draugystė, o gal ir šis tas daugiau. Griet tampa Vermeerio padėjėja, jai patikima maišyti dažus. Tačiau ta draugystė atkreipia ir aplinkinių dėmesį: namiškiai pradeda pavydėti svetimai merginai, kuriai labiau nei žmonai ir vaikams prieinamos tapybos meistro amato paslaptys. Tačiau šią draugystę palaiko šeimos finansus tvarkanti Maria Thins, ja domisi ir Vermeerio mecenatas van Ruijvenas. Įtardamas, kad tapytojas yra neabejingas merginai, jis užsako dailininkui jos portretą…

Rašytoja prisipažįsta, kad knygos sumanymas gimė, kai ji vieną dieną įdėmiau įsižiūrėjo į plakatą su paveikslo reprodukcija: "Susimąsčiau, ką padarė Vermeeris tai merginai, kad ji kartu yra ir liūdna, ir linksma." Per tris dienas romano struktūra buvo baigta. Rašytoja juokauja: "Neprivalėjau nieko išsigalvoti. Viskas buvo parašyta merginos veide. Vermeeris už mane padarė viską".

Romanas sulaukė sėkmės. Iki šiol parduota per du milijonus jo egzempliorių. Už teisę ekranizuoti knygą kovėsi kelios didžiosios studijos, tarp jų "Miramax". Chevalier neskubėjo, nes bijojo, kad ekranizacija sugadins jos knygą ir ekranuose pasirodys tipiška holivudinė drama su privaloma meilės scena. Tačiau romano pagrindas yra sugestyvi susižavėjimo, geismo, neišsipildymo atmosfera.Vermeeris ir Griet ne tik nemiega kartu, bet net ir nepasibučiuoja. Erotinė scena būtų viską tik sugadinusi.

iliustracija

Romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Visus įvykius ir žmones matome Griet akimis. Knyga – jos vidinis monologas. Scenaristė Olivia Herteed atsisakė užkadrinio balso galimybės. Ji manė, kad tai būtų pernelyg šiuolaikiška ir netiktų knygos pasakojamai istorijai. Ji taip pat nenorėjo pergrūsti filmo dialogais.

Debiutuojančiam režisieriui Peteriui Weberiui Chevalier sukurtas siužetas padėjo atskleisti Vermeerio paslaptį. Skirtingai nei kiti populiarūs biografiniai filmai apie didžiuosius dailininkus (Vincente Minelli "Gyvenimo geismas", Roger Planchono "Lotrekas" ir kt.), kuriuose meno kūrinio formą lemia menininko aistra, "Mergina su perlu" kalba beveik tik apie amatą. Kartu su režisieriumi Hertreed nusprendė, kad filme bus kuo mažiau žodžių. Jie norėjo papasakoti Griet istoriją vaizdais ir atitinkamai sukurta atmosfera, nuotaika. Tam pritarė ir pagrindinius vaidmenis kūrę aktoriai Scarlett Johansson ir Colinas Firthas. Johansson prisimena: "Minimalūs dialogai palengvino mano darbą. O Firthas paprašė sutrumpinti ir taip mažos apimties savo herojaus frazes". Colinas Firthas pritaria: "Žodžiai dažniausiai tik trukdo. Kai turiu perteikti jausmus, scenos pobūdį tik vaidyba, jaučiu, kad iš tikrųjų kontroliuoju savo vaidmenį, kad tikrai jį kuriu pats, o ne tik sakau kieno nors kito gražiai surikiuotus dialogus. Tylėjimas išlaisvina aktorių".

"Mergina su perlu" – filmas, kurio pagrindas yra jausmai. Ir tie, kuriuos herojai rodo, ir tie, kuriuos jie labai giliai slepia. Griet yra įsimylėjusi Vermeerį, bet jai patinka ir mėsininko sūnus. Vermeerį Griet žavi. Jis jaučia, kad ji vienintelė gali jį suprasti, nes abu panašiai suvokia pasaulį ir jo spalvas. Tačiau Vermeerio požiūryje į merginą slypi ir tam tikras žiaurumas: jis naudojasi merginos jausmais, kad nutapytų šedevrą. Scena, kai Vermeeris įveria merginai perlų auskarą, atskleidžia visą tiesą apie juos abu.

Filmo sėkmės dalis – puikiai parinkti aktoriai. Dabar režisierius aiškina, kad jis iš pat pradžių turėjo galvoje Johansson. Tačiau tai netiesa. Iš pradžių filme turėjo vaidinti Kate Hudson ir Ralphas Fiennesas. Kai Hudson vaidmens atsisakė, Webberis jį pasiūlė Kirsten Dunst, bet ši pasirinko "Žmogų vorą". Tik po to režisierius kreipėsi į Johansson. Ji prisimena: "Tiesiai paklausiau, ar jis įsitikinęs, kad būtent aš esu geriausia kandidatė, ar tik aplinkybės jį verčia rinktis mane". Webberiui prireikė savaitės, kad įkalbėtų ją vaidinti filme.

Colinas Firthas priėmė vaidmenį nedvejodamas ir greitai "užsikrėtė" Vermeeriu. Aktorius apvažiavo pusę pasaulio, kad pamatytų kuo daugiau dailininko paveikslų, labai daug skaitė, mokėsi tapybos, kad galėtų taisyklingai laikyti teptuką. Jis net užsispyrė, kad filme dažai ir teptukai būtų tokie pat kaip Vermeerio laikais. Firthas negalėjo susitaikyti , kad iki šiol niekas nežino, kaip atrodė Vermeeris, nes neišlikęs nė vienas dailininko portretas.

"Mergina su perlu" žavi puikiu operatoriaus Eduardo Serry darbu. Filmo režisierius studijavo meno istoriją. Jo specializacija buvo olandų ir flamandų tapyba. Todėl jis nusprendė stilizuoti filmą pagal olandų aukso amžiaus tapybą: dekoracijos ir peizažai primena ne tik Vermeerio, bet ir Hobbemo bei Pieterio de Hoocho paveikslus. Filmas baigiasi ilgu kadru – kamera nukreipta tiesiai į paveikslą "Mergina su perlu". Režisierius sako norėjęs priversti žiūrovus įsižiūrėti į paveikslą, o ne tik užmesti akį kaip kad muziejuje ar galerijoje. Jis norėjo, kad paveikslas būtų tikrai pamatytas.

Parengė Kora Ročkienė