Muzika

Paprasti stebuklai prisikėlimo šviesoje

Vilniaus Bernardinų Kalėdų ir Velykų koncertai (žvilgsnis iš vidaus)

Arūnas Pranciškus Peškaitis

iliustracija
Marija Krupoves Velykų koncerte

Kas sieja Juditą Leitaitę, Nelę Paltinienę ir Mariją Krupoves? Jos visos dainuoja, bet ne to paties žanro koncertuose ir ne tai pačiai publikai. Ir jei dar kas nors – be dainavimo – jas jungia, tai tik Vilniaus Bernardinų bažnyčioje pradėta Velykų ir Kalėdų koncertų tradicija.

Nedrąsiai rašau žodį "tradicija", nes jai dar tik metai. Bet metai – tai jau laikotarpis, kurį įmanu aptarti. Tą žodį dar nedrąsiau tariau per pirmąjį 2004 m. Velykų koncertą, nes pranešti, jog "pradedame tradiciją" – tikrai ganėtinai įžūlu. Bet praėjo metai, laiko ratas apsisuko, įvyko trys koncertai (Velykų ir Kalėdų antrosiomis dienomis)... Žinau, jog mano aptarimas bus labai šališkas, mat esu šio projekto koordinatorius. Projektas – žodis madingas, bet nesu visiškai įsitikinęs, kad pats pavartojau jį laiku ir vietoje. Visų pirma kiekvienas iš trijų jau vykusių koncertų yra tarsi savarankiškas projektas, turintis savo koncepciją; antra – ar ciklas, kurio koncertai skamba vos du kartus per metus, gali būti laikomas tęstiniu? Į šį klausimą visgi drįsčiau atsakyti teigiamai. Pirmiausia todėl, kad Bernardinų Kalėdų ir Velykų koncertų ciklas yra susijęs su Bažnyčios liturgija, su dviem didžiosiomis krikščionių metinėmis šventėmis. Viena jų žymi Dievo Sūnaus gimimą, kita – Jo prisikėlimą. Abi šventės kalba apie atpirkimą, apie tuos krikščioniškojo tikėjimo turinius, kuriuos įprasminti turi stengtis kiekvienas, tarnaujantis Gerosios Naujienos skelbimui – nesvarbu, kokiame laikmetyje ar šalyje. Tas įprasminimas negali vykti be santykio su kultūra ir įvairiopais jos sandais. Turbūt natūralu, kad mes, Vilniaus pranciškonai, pasirinkome muzikinę kalbą: muzika iš esmės yra mesijinė, daugelį barjerų įveikianti jėga (ne veltui "Dievo paukštelis" šventasis Pranciškus giedojo savo giesmę saulei, vėjui ir net sesei mirčiai). Kita vertus, antrosios didžiųjų švenčių dienos yra labai palankus metas krikščioniškai meilei ir misijai, kurios esmė, anot popiežiaus Pauliaus VI, yra dialogas. Baigiasi didieji švenčių rūpesčiai, pirmųjų dienų iškilmės. Antroji diena – ėjimo, susitikimų, klausymosi ir poilsio diena (kada galima geriau išgyventi biblinį šabą nei antrąją šventės dieną?..). Tokią dieną tikrai gali būti girdima muzikos garsais pasakojama Evangelija.

O viskas prasidėjo nuo paprasto ir gražaus Juditos Leitaitės noro giedoti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Dar ir dabar Juditai mintyse dėkoju, kai ji apie tai man užsiminė viename renginyje, skirtame Holokausto paminėjimui dar 2003 m. Po to, jau 2004-ųjų pradžioje, pasirodė dainininkės kompaktinė plokštelė "Ave Marija", joje – tik sakralinė muzika ir net keturios "Ave Maria" giesmės. Iš pradžių ketinome tiesiog paprastai pristatyti plokštelę, vėliau supratome, jog galima bandyti pradėti ciklą – Vilniaus muzikos mylėtojų jau pamėgtoje Bernardinų bažnyčios erdvėje rengti Velykų ir Kalėdų koncertus. Talkinant mūsų pirmojo koncerto rėmėjai – Krašto apsaugos ministerijai –buvo palyginti nesunku sudaryti programą, pakviesti dar ir kitus atlikėjus: Lietuvos karo akademijos vyrų chorą "Kariūnas" (vadovas V. Verseckas), Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą (meno vadovas ir vyr. dirigentas – D. Katkus). Lietuvos TV nutarė įrašyti koncertą, kuriame dalyvavo ir LRT vaikų choras (vadovė – R. Maleckaitė). Vėliau jis buvo keletą kartų rodomas per antrąją LTV programą. Koncerto programa prasiplėtė, pasipildė choriniais kūriniais. Kartu su pagrindine soliste Judita Leitaite parinkome koncerto pavadinimą – "Prabudimo giesmė". Jis labiausiai tiko pradžiai – turbūt dėl to, jog pavasariškas, o Velykos yra ne tik liturginė prisikėlimo, bet ir gamtos prabudimo šventė. Tai tokia natūrali asociacija, kad ją patvirtino ir pati programa – po Ch. Gounod, G. Caccini, C. Franko, F. Schuberto ir kitų giesmių Judita padainavo žinomą spiričiuelį "Litle David, play in your arf", vėliau – prancūzų kompozitoriaus Vijetti šansoną "Žibuoklės" (apie pirmąsias žibuokles, žmogaus likimą, vystantį pavasario grožį – tai buvo autentiška ir itin gražu); na, o pabaigoje (televizija šito neparodė), kartu su bažnyčioje susirinkusiais žmonėmis – tradicinę velykinę giesmę "Linksma diena mums nušvito"...

Tos "linksmos dienos šviesoje" šių eilučių autoriui labai akivaizdžiai išryškėjo dar vienas dalykas: kiekviename Bernardinų koncerte turėtų būti vienas pagrindinis atlikėjas, nes tokie koncertai iš esmės labdaringi, jie įteikiami kaip dovana klausytojui ir – drįstu teigti – kaip paties atlikėjo (-os) padėka Dievui. Šitaip juose kažkaip paradoksaliai susisietų maldos intymumas ir scenos pakylėtumas. Jei toks koncertas būtų suprantamas tik kaip eilinis "sudėtinis" renginys, jis prarastų savo misiją – skleisti evangelinę muziką.

Turint galvoje tokias intencijas, dėl 2004 m. Kalėdų koncerto, įvykusio Vilniaus Bernardinuose praėjusių metų gruodžio 26 d., pradėta tartis jau pavasarį. Žymi estrados artistė N. Paltinienė buvo pakviesta dėl keleto priežasčių – ji pati ne kartą yra viešai kalbėjusi apie savo tikėjimą, yra giedojusi ir Paryžiaus katedroje (Notre-Dame), ir Kelno arkikatedroje; pagaliau 2003 m. pabaigoje "Žaros" leidykla išleido Nelės Paltinienės kompaktinę plokštelę "Linksmų šv. Kalėdų", tais metais taip ir nepristatytą visuomenei. Joje skamba ne tik tradicinės "baltųjų Kalėdų" melodijos naujais lietuviškais krikščioniškos tematikos tekstais, kuriuos parašė H. Liepa ir A. Paltinas, bet ir J. Čiurlionytės, F. Gruberio kalėdinės giesmės, F. Schuberto "Ave Maria". Vėl talkinami Krašto apsaugos ministerijos pradėjome tartis su kitais būsimo koncerto dalyviais – Vilniaus įgulos Karininkų ramovės vyrų choro "Aidas" vadovu prof. T. Šumsku, Vilniaus muzikos mėgėjų simfoninio orkestro "Vilnius" vyriausiuoju dirigentu T. Šileika. Neįmanoma užmiršti prof. T. Šumsko energijos ir sumanymų, jaunojo dirigento T. Šileikos reiklumo sau ir kitiems. Pagrindinei programos atlikėjai – N. Paltinienei šis koncertas buvo svarbus kūrybinio kelio etapas. Dainininkės dosnumas kitiems kartais atrodė tiesiog beribis: galimybę giedoti Vilniaus Bernardinuose ji laikė Dievo malonės stebuklu, nors pati yra ne kartą giedojusi žymiausiose Europos šventovėse. Galiausiai pats koncertas ir buvo pavadintas "Paprastas stebuklas". Ieškodami galimybių bendradarbiauti su LTV, jos generaliniam direktoriui pasiūlėme akcijos, kurios metu būtų renkamos lėšos senelių namams, idėją. Šiai idėjai LTV vadovybė besąlygiškai pritarė. Pati akcija truko beveik mėnesį, iki gruodžio 26 d. Buvo pasirinkti Legailių vienišų asmenų ir senelių globos namai – namai be langų stiklų (vietoj jų – tik polietileno plėvelė), išpuvusiomis grindimis, apleista ir surūdijusia santechnine įranga; namai, kuriuose maistas verdamas tiesiai ant elektrinės plytelės spiralių... Du reportažai iš tokių namų buvo parodyti ir paties koncerto metu. Lėšų surinkta beveik 90 tūkstančių litų – užteks pagrindiniams darbams nuveikti, langams įstiklinti. Pačiame Kalėdų koncerte dalyvavo ne tik N. Paltinienė ir mano jau minėti kolektyvai, bet ir LRT lengvosios muzikos orkestras (dirigentai – J. Cechanovičius ir T. Leiburas), J. Leitaitė, D. Staponkus, V. Povilionienė, S. Sasnauskas (dūdmaišis), M. Vasiliūtė (trimitas), J. Šeduikytė, Mantas ir vokalinė grupė, Neringa ir "Tele-bim-bam" vaikų choras. Vis dėlto pagrindinis programos krūvis teko Nelei. Daugelį vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, ilgus metus įpratusių matyti ją estrados scenoje (o jie ir sudaro didžiausią pirmosios LTV programos auditorijos dalį), labai nustebino toks Lietuvoje negirdėtas dainininkės repertuaras (tiesioginės transliacijos reitingai, matyt, todėl ir buvo tokie aukšti). Koncertas pavyko ne tik kaip vizualiai patrauklus televizinis reginys (dėkui režisieriams ir prodiuseriams), bet ir kaip meninis įvykis – labdaros koncertas, perteikiantis krikščioniško gailestingumo dvasią. Įsiminė N. Paltinienės kartu su simfoniniu orkestru "Vilnius" labai subtiliai atliekama F. Schuberto "Ave Maria" (dir. – T. Šileika) bei finalinis kūrinys – F. Gruberio "Tyli naktis", pagiedota netikėto vokalinio trio (N. Paltinienė, D. Staponkus ir J. Leitaitė), kuriam pritarė LRT lengvosios muzikos orkestras ir vyrų choras "Aidas" (dir. – T. Šumskas). Gal šis Kalėdų stebuklo netikėtumas – išgiedota žinia apie Dievo Sūnaus gimimą – sustiprins viltį, kad senatvė bus gerbiama net ir agresyvaus vartojimo amžiuje?

iliustracija
Kalėdų koncertas Bernardinų bažnyčioje

2005 m. Velykų koncertas, įvykęs kovo 28 d., buvo rengiamas taip pat priešinantis komercijai ir reklaminėms pagundoms. Dar 2003 m. pirmą kartą išklausęs Marijos Krupoves įdainuotą kompaktinę plokštelę "Vilniaus geto dainos", buvau sukrėstas išgyvenimų autentiškumo, dramatizmo, dainininkės balso galimybių skalės. Vėliau, sutikęs Mariją kelionės į Seinus – paribio kultūros miestą – metu, pagalvojau, kad šios atlikėjos nežinomumas Lietuvoje atspindi tą keistą lietuvišką (o gal ir ne tik lietuvišką) fenomeną: multikultūriškoje Vilniaus aplinkoje labai maža paribio – kultūrinio polilogo – patirties. Dėkinga širdimi prisimenu, kaip Marija, neilgai įkalbinėta, priėmė "iššūkį" parengti Bernardinų velykinį koncertą. Dr. Marija Krupoves yra ne tik scenos, bet ir akademijos žmogus, kultūrologė, Vilniaus jidiš kultūros instituto dėstytoja, LDK folkloro ir kultūrų sąveikos tyrinėtoja. Tik dabar, koncertui jau nuskambėjus, galima suvokti, kaip preciziškai buvo atrinktos Velykų giesmės – nuo žydų "Peisacho" iki XXI a. kūrinių. Koncerte lietuvių, lenkų, anglų, hebrajų, arabų, armėnų, lotynų, bažnytine slavų, rusų kalbomis skambėjo šlovinimas Gyvenimui, Prisikėlimui, Paschai (Perėjimui). Šiuokart tariantis su LTV vadovybe reikėjo rinktis tarp dviejų galimybių – pirmoji LTV programa koncertą transliuotų tik tuo atveju, jei tai būtų sudėtinis daugelio atlikėjų reviu, nuotaikingas ir "televizinis" tiek savo pobūdžiu, tiek idėja; antraip transliacijos galėjo iš viso nebūti. Būtent Marijos Krupoves dėka buvo apgintas "Prisikėlimo šviesos" (pačios Marijos pasiūlytas pavadinimas) koncepcinis grynumas ir, drįstu teigti, visais atžvilgiais kokybiško koncerto galimybė; koncerto, kurį parėmė ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas, ir Vilniaus m. savivaldybė, kurį LRT generalinio direktoriaus rūpesčiu vis dėlto tiesiogiai transliavo antroji LTV programa. Šių metų Velykų koncertas – bent jau toks, koks jis buvo – nebūtų įmanomas be Bernardinų bažnyčios choro "Langas" ir jo atkakliosios vadovės Ritos Kraucevičiūtės, be Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ženklo iš dangaus stačiatikių bažnyčios liturginio giedojimo choro (vad. – Solveiga Bosaitė), be Vytauto Mikeliūno vadovaujamo styginių kvinteto bei Vytauto Labučio (saksofonas), Daivos Aidukaitės (klavišiniai) ir Mariaus Aleksos (perkusija). Bene didžiausias – Lietuvos sakralinės muzikos "patriarcho", kompozitoriaus Algirdo Martinaičio indėlis. Ilgametis "Lango" choro bičiulis aranžavo visas skambėjusias giesmes, koncerte skambėjo ir du nauji jo paties choriniai kūriniai.

Sunkiausia perteikti paties koncerto nuotaiką ir įspūdžius. Galėčiau, žinoma, išsilieti vien jaustukais ir ištiktukais, bet žinau, kad skaitytojui tuo nedaug tepagelbėčiau. Koncertas buvo puikus: chorai, režisūrinė kūrinių atlikimo eilės dinamika, instrumentuotės – viskas "į dešimtuką". Ir, be abejo, Marija Krupoves. Savo laikysena, savo nuostata, subrandinta gyvenimo patirties ir meninio jautrumo, apie kultūrinį polilogą ir krikščioniškąjį solidarumą ji pasakė viską, ką galima pasakyti. Garsioji "Amazing Grace" iš XVIII a., velykinės hebrajų ir arabų krikščionių giesmės buvo atliekamos pagarbiai, kaip asmeniško tikėjimo ir meilės liudijimas. Daugeliui šiame vientisame muzikinės šventės audinyje ypatingu būdu išsiskyrė armėnų bažnytinė giesmė "Lujs Zavart" ("O džiaugsmo šviesa" – tekstas iš I a., melodika – iš IV a.); ja M. Krupoves atskleidė savo, kaip patyrusios vokalistės, interpretacijos gelmes – pauzė ir nutilimas čia suskamba stipriau nei garsas. Ir dar – negaliu nepaminėti Marijos atlikto B. Grebenščikovo "hito" "Gorod zolotoj" ("Aukso miestas"); negaliu neprisiminti, kaip atlikėjos balsas "kalbėjosi" su V. Labučio saksofonu, kaip M. Krupoves giedant savo pačios parašytą paskutinį posmelį, jau įsiterpus ir V. Mikeliūno smuikui, įvyko "kažkas" – turbūt absoliuti dermės ir susiklausymo, susigrojimo, susikalbėjimo apoteozė.

Daugelis klausiusiųjų ir mačiusiųjų visus ciklo renginius šių metų Velykų koncertą Bernardinuose pavadintų viršukalne. Vis dėlto man regis, kad viršukalnės buvo trys. Visų projekto dalyvių, ypač trijų pagrindinių dainininkių, nusiteikimas neeiliniam įvykiui, savęs dovanojimo aktui, buvo labai vaisingas. Beje, noriu paminėti ir svarbų interneto dienraščio www.bernardinai.lt, mūsų projekto informacinio partnerio, indėlį: prieš kiekvieną koncertą būdavo parengiami reklaminiai skelbimai, skelbiami teminiai rašinių konkursai, publikuojami turiningi interviu su pagrindinėmis atlikėjomis. Dabar jau galima paklausti – o kas toliau? Kiek ir kokių rasime atlikėjų tokiems koncertams-liudijimams? Žinoma, yra idėjų jau ir 2005 m. Kalėdoms, ir net 2006 m. Velykoms. Tegul jos bręsta (ar būna brandinamos); labai daug kas (jei ne viskas) glūdi maloningame dieviškosios Apvaizdos veikime.