Žvilgsnis pro langą

Kovo 17 d. paroda "Langas" buvo atidaryta Vilniaus mokytojų namuose, Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Paroda tęsia parodų ciklą "Mano mokinys ir aš".

Dailininkas Linas Liandzbergis, dirbantis Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje ir Vilniaus pedagoginiame universitete tapybos, kompozicijos bei piešimo dėstytoju, subūrė apie keturiasdešimt autorių, kuriuos pats moko ar kažkada mokė.

Parodoje dalyvauja Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos auklėtiniai. Pirmoje galerijos salėje tarp tikrų langų atsiveria vaikų tapyti "langai". Naujas žvilgsnis pro langus į Vilniaus mokytojų namų kiemelį atveria mums galimybę pažvelgti į pasaulį vaikiškai naiviai. Vaikų kūriniai atlikti ant didelio formato kartono lakštų, labai ryškūs, dekoratyvūs. Net sunku atrasti skirtumų tarp vaikų ir studentų darbų.

Simbolinę prasmę turinti parodos tema buvo pasiūlyta pačių studentų. Langas – tarsi riba, skirianti skirtingas erdves, laikus, jausmus... "Žvilgsnis pro langą" – skirtingas ir kartu vienijantis, suburiantis po vienu stogu dvi skirtingas kartas.

Pro "langą" žvelgiama pasitelkiant tapybą, fotografiją, instaliaciją. Studentų tapybos darbai labiau išsiskiria savo formatais ir simbolika. Žvelgiant pro Raisos langus, galima pamatyti dvi skirtingas erdves ir galbūt laikus: pro vieną – gėlėtus ir saulėtus kaimo laukus, pro kitą – šaltą urbanistinį peizažą.

Andriaus Makarevičiaus žvilgsnis pro langą kupinas sarkastiško humoro su siaubo elementais. Trys jo langai užverti juodai paranojai, košmarams, iškreiptos tikrovės iliuzijoms. Pro juos galima įžvelgti artėjantį pamėlusį nei moters, nei vyro veidą susiūtomis lūpomis, besidvejinančiomis akimis.

Renatos Kopač ekspresyvaus ir tiršto potėpio, "karšto" kolorito darbai pabrėžia temperamentingą autorės būdą. Rasos Dambrauskaitės tapybos darbas su pritvirtintu tikru langeliu, priešingai, dvelkia romantine melancholija. Tamsūs potėpiai sudėlioti taip, tarsi tą langą kažkur jau būtum matęs seniau.

Konceptualiai tapybos pakraipai atstovauja Ignas Dzedulionis. Jo langai tarsi pulsuoja – vienas traukia atkreipti dėmesį į kokią nors peizažo detalę, kitas atstumia, sprogsta iš savo tariamai tuščio baltumo.

Gera atsvara tapybai parodoje – fotografijos darbai. Skaitmeninės Astos Kulikauskaitės fotografijos – tai akimirkos, sustabdytos draugų būrelyje, susibūrusiame savivaldybės dangoraižyje, pro kaimo trobesio langą žiūrintys artimi žmonės, pro inkubatoriaus langelį žvelgiantis kūdikis. Regis, tarpusavyje nesusiję kadrai, tačiau kiekviename jų juntama riba, skirianti dvi erdves: vidinę nuo išorinės, vidinę nuo kitos vidinės, galbūt – dvi išorines, o gal atvirkščiai?

Kur kas subtiliau lango problemą sprendžia Romualdas Kličius, pasirinkęs tradicinę nespalvotą fotografiją. Jo kvadriptikas – gana meditatyvus, laikas atrodo sustojęs – pro seną pusrūsio langą galėtume valandų valandas žiūrėti į dangaus platybes ir seną apgriuvusį dvarą.

Parodoje eksponuojami ir koliažai, asambliažai bei instaliacijos. Violetos Čiuplytės "Sudužęs langas" yra sudužęs tiesiogine žodžio prasme: studentų bendrabutyje jis buvo pakeistas plastikiniu.

Eglės Vasiliauskaitės asambliažas sudarytas iš taisyklingai sudėliotų dantų krapštukų. Juodas fonas puikiai pabrėžia tvarkingą pagaliukų seką. O Vytautės Kuzmaitės koliažas iš pelenų verčia atrasti ribą tarp gyvybės ir mirties, tarp pradžios ir pabaigos, o gal to taško, kuriame yra ir viena, ir kita?