"Tarelkino mirtis", arba Mimikrija Maskvoje

Scena iš spektaklio "Tarelkino mirtis" Z. Mcchvetaridzės nuotraukos

Kovo pabaigoje Maskvos Didysis teatras parodė Eimunto Nekrošiaus režisuotą operą "Rozentalio vaikai". Dėl prieštaringai vertinamo autoriaus Vladimiro Sorokino bei kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo kilo beveik politinis skandalas. Po kelių dienų Maskvos teatre "Et cetera" įvyko kitas "lietuviškas" spektaklis – Aleksandro Suchovo-Kobylino "Tarelkino mirtis". Jį pastatė Oskaras Koršunovas ir jo bendražygiai – scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika bei kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.

Tyla prieš spektaklį nėra įprastas reiškinys jokiame krašte, juolab tokioje teatro Mekoje kaip Maskva. Tyla prieš audrą? Gali būti, kad tikrasis skandalas dar sukrės "Tarelkino mirtį", nes tai spektaklis, iš tiesų parodantis psichologines didžiosios šalies perversijas, iškreiptus jos papročius ir prietarus. Žinoma, Suchovo-Kobylinas dievino Gogolį, tad "Tarelkino mirtis" ne veltui gretinama su "Revizoriumi". O ir spektaklis iš opios imperinės savimonės bei savigarbos peripetijų daro bufonadą (tragediją buffa, anot programėlės). Beje, per premjerą įprastų bisų nusipelniusiems scenos veikėjams teko ne kažin kiek, po spektaklio nustėrusi publika plojo ilgai, bet monotoniškai, lyg paralyžiuota. Kai kurie aktoriai ir daugelis teatro darbuotojų vis klausinėjo mūsų, lietuvių delegacijos, nuomonės ir girdėdami teigiamus aikčiojimus karčiai gėrė tyrąjį "Flagmaną". Jei ne mes, juos gal kiek padrąsins pirmieji atsiliepimai Maskvos spaudoje, esą tai išties pavyzdinis, tobulas spektaklis, galintis tapti svarbiausiu sezono įvykiu. Įvykiu, turinčiu tokių akivaizdžių sąsajų su suimtais politikais ir verslininkais, taip atvirai artikuliuojančiu be teismo ir teisingumo įkalintųjų skundus.

Galbūt tik drąsos čia ir tetrūksta, nes lietuvių komanda padirbėjo iš peties. Turiu galvoje ir tai, kad ji nėjo pramintu keliu, nesistengė nieko pagražinti ar sudvasinti. O toks pavojus kyla, kai žinai, jog daugiamilijoninis centras tradiciškai mėgaujasi vien narciziškomis teatro veikėjų satisfakcijomis. Koršunovui teko pasirodyti esant beveik sadistui, kad galėtų dirbti savaip, naujovišku Maskvos teatrui žanru. Tiksliau, kad pratęstų futuristinius Mejerholdo bandymus, kurie griauna bet kokią antropologiją ir yra pasmerkti itin retiems metodiniams blyksniams. "Tarelkino mirtis" ir yra kaip tik tokia siurrelialistinė fantasmagorija Geometriškai nepriekaištinga Jūratės Paulėkaitės scenografija panaši į kadaise Vsevolodo Mejerholdo tai pačiai pjesei darytą mėsmalę. Turtingi, istoriškai tikslūs, bet ir spalvingi Sandros Straukaitės kostiumai, įtaigi farsinė Gintaro Sodeikos muzika; dar – apokaliptiniai Murnau paukščiai, košmariškai vizionieriškas šešėlių teatras, įmantrus Nikolajaus Maksimovo grimas ir t.t. Visa tai atlikta meistriškai. Drąsos reikia linkėti aktorių ansambliui – jam teko susidoroti su itin skrupulingai parengta režisieriaus partitūra. Tokios drąsos, kokios reikalauja ekspresionistinė kino meno kalba. Juk Aleksandro Kaliagino teatro trupė šį kartą veikia pagal Maskvoje neįprastas meno taisykles (tai taip akivaizdu būtent šiame pastatyme!): aktoriai priversti vaidinti scenoje, kur nėra jokių buitinių priedangų, kiekviena detalė maksimaliai abstrahuojama. Jauti, jog aktoriai nepratę prie "nepatogių" mizanscenų, tačiau fotografiškos jų kompozicijos įsibėgėjant veiksmui virsta tikru siaubo filmu.

Aleksandras Kaliaginas (Generolas Varavinas) ir Vladimiras Skvorcovas (Tarelkinas)

Būtina įterpti, jog spektaklyje ypatingą vaidmenį atlieka dramaturgo tekstas (retenybė komandiruotų režisierių atvejais). Filologinis Suchovo-Kobylino lobynas spektaklyje įgauna beveik makabriško natūralumo, kuris keisčiausiais rakursais valdo sceninį ritmą ir prasmes. Jis įsuka ir visą beprotybės varjetė – tada personažai staiga nebesuvokia sveikos kalbos prasmių ir ieškodami poteksčių visi kaip vienas suklumpa ties paprasčiausiu "frazeologizmu". Paprasčiausias nusigręžimas į sieną nėra tiesiog nusigręžimas, o kažkokia pusiau chasidiška, pusiau demoniška, pusiau vilkolakiška atmaina. Pastatymo koncepcija visiškai priklauso nuo kalbinės klaidos, nuo rizikingo bandymo užsikabinti už daiktų pavadinimų, jų daugiabriaunės semantikos. Iš čia, matyt, kilęs ir dažnas intonacijų modeliavimas, vis kitoks kalbėjimas, dainavimas ar grojimas. Dramaturgo žodis tampa kūnu, šešėliu, homunkulu, galiausiai – panašia į zuikį kosmine mašina. Scenoje iš tikrųjų stovi toks elektroninis besmegenis, matyt, linksmai šaržuojantis pranašiškas autoriaus ištarmes.

Aktoriai šiame spektaklyje švyti kaip jokiame kitame Oskaro Koršunovo darbe. Ne todėl, kad jie būtų geresni už mūsiškius. Jokiu būdu. Netgi priešingai, masinėse mizanscenose jiems trūko energijos ir tai pastebėjo vietiniai lietuvių režisieriaus žinovai. Bet rusų aktoriai turi ypatingos charizmos, kurią pavadinčiau aiškiuoju žmogiškumu. Aktorinėje rusų teatro tradicijoje aktoriai tik vaidina, jie nebando reabilituoti vaidmens, režisuoti jo scenoje post factum. Atrodo, jie geba suteikti vaidmeniui daugiau meilės ir tikėjimo, nesidangstyti kaukėmis. Per repeticijas kaip "areštantai" (anot "Komersanto") atkentėję lietuvių "brigados" muštrą, premjeros valandą jie įsikūnija į personažus visu kūnu ir siela. Kai matai, kaip virtuoziškai jie linksminasi, norom nenorom pagalvoji, kad Lietuvoje vyksta kažkoks latentinis scenos menininkų sabotažas, kažkoks streikas prieš save pačius. Dažni teoriniai pasvarstymai šia tema tik dar labiau pagilina aktorinę krizę. Aktorių sukilimai išties dar nieko gera nedavė. Buvau laimingas scenoje pamatęs aktorius iš didžiosios raidės: Aleksandrą Kaliaginą, Viktorą Veržbickį, Piotrą Smidovičių, Tatjaną Vladimirovą, ir, žinomą, Vladimirą Skvorcovą, kūrusį pagrindinį Tarelkino vaidmenį. Šio jauno vyro pastangomis Tarelkinas virsta kone edipiškai tragišku personažu – kaip ir Edipas, jis pražūva savo tobulai sukonstruotoje aplinkoje. Tik šįsyk ji – ne iš metalo, o iš katorginių dryžių (spektaklio scenovaizdis primena Aido Bereikio kurtą "Senei 2"). Nelaimingasis Tarelkinas tuose dryžiuose ir pasislepia, pradingsta, jie tampa jo nelabumo įkalčiu. O besimainanti aktoriaus mimika (pasak Suchovo-Kobylino, tai pagrindinė Tarelkino savybė) perauga į mimikriją, kuri reiškia visišką išnykimą supanašėjant (svarbiausia Koršunovo intencija). Jokiame iliuzionistiniame spektaklyje žmogus taip greitai nedingdavo nuo scenos kaip šitame. Tarelkino mimikrija stipri kaip mirtis. Iš pradžių avanscenoje pajunti nelabą dvelktelėjimą, išvysti momentinį, tarytum fizinį netobulumą, aktoriaus veidą išmuša šaltas prakaitas, o kitą sekundę aktoriaus jau nebėra...

Kitus personažus prakaitas irgi muša, tik jiems lemta tempti kiek ilgėliau, jie prapuola retesniais intervalais. Mimikrijos specialistais tampa ir milicininkų duetas, kurį meistriškai atlieka "Et cetera" žvaigždės – aktoriai Viktoras Veržbickis ir Piotras Smidovičius. Visgi vienas įdomiausių, be abejo, yra Aleksandras Kaliaginas. Tiesą sakant, režisierius tik jam ir Skvorcovui palieka žmogiškus charakterius. Kiti utriruojami iki socialinių vaidmenų ar greičiau iki persivertėlių tipų. Kaliagino personažas yra kažkaip neregėtai gudrus ir vidujai slidus, vitališkas. Jis yra senas "pasivertimų" žinovas (ko vertas vien jo tapimas Polutatarinovu!). Senas ir kiek atsainus, kaip pritinka visiems tikriems dvasių gaudytojams. Taigi Kaliagino Varavinas yra didysis Tarelkino oponentas, o kartu savotiškas alter ego. Jis yra tas, kuris galiausiai sugauna "simuliakrą" Tarelkiną, iškvočia jį, išgauna prisipažinimus ir kompromituojančius popierius. Paskutinėje scenoje dėl likimo užgaidos jis nesuvalgo šių popierių, kaip pageidavo lietuvių statytojai, o pasilieka juos sau. Ir scenoje, ir gyvenime aktorius tebėra tikrasis viešpats. Jis, pakvietęs lietuvius ir su viskuo sutikęs, nepriėmė "nuodėmingosios" ostijos ir nepadėjo paskutiniojo taško (juk ne veltui jo teatras vadinasi "Et cetera"). Visiems suprantamos dogmatikos pritrūko, tačiau liko kažkoks nerimą keliantis vokas, simboliškai atrišantis rankas ne naujiesiems nuo blogio sprunkantiems tarelkinams, o amžiniesiems varavinams. O tai daug pavojingiau. Nebylia Kaliagino valia spektaklis apie šešėlinės valdžios despotizmą, valstybinę, ekonominę, biurokratinę, teisinę, socialinę, meninę kontrolę įgijo milžinišką, neįveikiamą mastą. Tačiau svarbiausia – Varvino ir Tarelkino tandemo analizė. Kaip tik jos ir pritrūko rusiškuose spektaklio aptarimuose. Tikriausia ir rimčiausia vergo–pono drama, kruopščiai ir subtiliai pademonstruota didžių rusų aktorių. Visai kaip pagal hėgelišką filosofiją, kurią taip mėgo Suchovo-Kobylinas...

Aleksandras Kaliaginas (Kapitonas Polutatarinovas), Vladimiras Skvorcovas (Tarelkinas) ir Piotras Smidovičius (Ivanas Raspliujevas)

Maskvoje šiemet numatomos dar kelios "Tarelkino mirties" inscenizacijos. Jau dabar aišku, kad susiklosčiusioje situacijoje niekam nė iš tolo nepavyks pakartoti tų inovacijų, kurias pjesei suteikė lietuvių komanda. Joks kitas režisierius nesiims filosofuoti hėgeliškomis temomis, o kartu nerūpestingai žaisti su visa ta apsimetėlių velniava. Prieš keliolika metų patys rusai stebėjosi, kad kaip tik užsienietis Koršunovas sugebėjo geriausiai perteikti oberių dvasią. Beje, Suchovo-Kobyliną oberiai vadino savo pirmtaku. Aišku, jog lietuviai ir šį kartą pretenduoja į pačias raiškiausias rusų dramaturgijos informas. Ar tai pavyko, Lietuvos žiūrovai turės galimybę nuspręsti "Sirenų" festivalyje kitą rudenį. Dabar svarbu, kad šis spektaklis rastų savo nišą Maskvoje, nes kol kas recenzentai bando atsipirkti pagiriamaisiais žodžiais ir papokštavimais. Prisimindami Tarelkino pavardės etimologiją, "stiobinį" anekdotą galime papasakoti ir mes. Po vienos premjeros, regis, Michailas Gorbačiovas skambina kažkuriam iš didžiųjų Maskvos korifėjų ir sako, kad tai buvo tikra "pir ducha" (suprask, dvasios puota). Kitame laido gale pašnekovas praranda amą, nes išgirsta tik vieną žodį – "pirducha" (niekalas). Taigi, kas vieniems yra banalus pokštas, kitiems – metafizinė vakarienė. Suchovo-Kobylino genijui priimtinos abi pusės, "lietuvių desantui", matyt, taip pat.

Ignotas Tonkūnas

Maskva–Vilnius