Kiek pakylėtas nuobodulys

Eimantas Ludavičius. "Banda". 2004 m.

Eimanto Ludavičiaus paroda galerijoje "Kairė–dešinė" – kamerinė, nedidelė; joje eksponuojami trys skirtingos technikos darbai. Du erdviniai kūriniai eksponuojami ne ant sienų plokštumos, o pakabinti taip, kad būtų peršviečiami, nes to reikalauja anksčiau jau ne kartą menininko naudotas piešinių ant organinio stiklo paviršiaus metodas. Mėlyna piešinio grafika stikle – tai šilkografiniai piešinio atspaudai. Pirmasis darbas yra abstraktus ("Halė", 2004). Dvigubas, tačiau skaidrus stiklo paviršius čia sudaro skirtingų besikartojančių dėmių ir štrichų mirgėjimo, žaismo įspūdį. Antrajame tarsi sukarpytoje ir vėl savotiškai sujungtoje kino juostoje viena kitą keičia mėlynos žingsniuojančių elnių figūros ("Banda", 2004). Šis E. Ludavičiaus ikonografijos motyvas, regis, taip pat nenaujas – autorius jau yra demonstravęs tokių kūrinių.

Užtat septynių piešinių ciklas "Medžiai" (2004) smarkiai skiriasi nuo anksčiau apibūdintų darbų. Estampai ant organinio stiklo – išbaigti, tvarkingi, "parodiniai", o ir jų atlikimo būdas kvepia "kilnesniu", įdomesniu technologiniu procesu. Tuo tarpu laisvokas, eskiziškas ir nepretenzingas piešinių ciklas, kur autorius, be rusvo kartono paviršiaus, pasitelkia tik paprastą plunksną ir tušą, atrodo trivialus, perdėm įprastas. Medžių piešiniai – tarsi menininko užrašų knygelės fragmentai. Nelyginu jų su dienoraščiu ar kokia panašia literatūros forma, nes piešiniuose matyti ne tiek gilus susikaupimas, kiek greiti įgudusia ranka užfiksuoti vaizdai. Atrodo, jie nebuvo kurti specialiai parodai ar kokiam kitam viešam demonstravimui – tą liudija nerūpestingai užtiškusios rašalo dėmės, ta pačia plunksna lyg kokiame juodraštyje kažkur brūkštelėtas telefono numeris. Tačiau spontaniškumas, iš anksto nenumatyta eskizo paskirtis leidžia pasižvalgyti po menininko kūrybos "paraštes", manieros, išraiškos, motyvų ištakas.

E. Ludavičiaus piešinių ciklas "Medžiai" kiek primena prieš keletą metų vykusią A. Jacovskytės piešinių ir senų fotografijų iš pačios menininkės albumų parodą – žaismingus eskizus su "nenušlifuotais" tekstais, pastabomis. Žinoma, E. Ludvaičius parodo mums kur kas mažiau savęs, atskleisdamas ne tiek savo asmenybės, kiek specifinius menininko ypatumus.

Taigi, septyni E. Ludavičiaus piešiniai yra eskiziški ir laisvi, o kartu – santūrūs. Truputį varijuojant aplinkos ar fono vaizdą vaizduojamas vis tas pats motyvas. Lakoniški jie ir dėl to, kad autorius naudoja nedaug dailės kalbos elementų. Tai grafikos meno pavyzdžiai – linijos, taško, horizontaliai užbrūkšniuotų ir vos kontūru pažymėtų formų žaismas. Piešinio linijos nepasižymi didele įvairove, o formos – išskirtine ekspresija. Tai veikiau ramus, užtikrintas ir nevaržomas vaizdo, įspūdžio fiksavimas neapkraunant jo nereikalingomis detalėmis, nekomplikuojant objektų gausa.

Tradiciški ir paprasti "Medžių" ciklo darbai yra nors ir lakoniški, bet gana įvairūs – nuo eskiziško urbanistinio peizažo iki piešinių, kur visas dėmesys skirtas svarbiausiam motyvui. Tokiuose eskizuose medis yra vienišas; kompozicinę darbo visumą papildo tik kelios abstrakčios aplinkos detalės. Vertikalus medžio siluetas čia asketiškai ir monumentaliai iškyla virš žemės ar horizonto linijos, miesto stogų siluetų. Kitur medis natūraliai įaugęs į rutinišką miesto peizažą – jo šakos, kamienas boluoja namų fone. Viename piešinyje matyti pro šalį skubančio vaiko figūrėlė, fone – metalinio stulpo siluetas. Daug šviesių, neužpieštų plotų, taupus objektų žymėjimas (pasitelkiant tik liniją) sukuria skaidrumo, lengvumo įspūdį, transformuojantį esmines šių piešinių savybes. Taigi, nors E. Ludavičiaus piešiniai susiję su A. Narušytės gražiai apibrėžta specifine pasaulio traktuote – "nuobodulio estetika", juose juntama lyriškumo, poetiškumo gaidelė pakylėja banalybę jei ne į filosofinių apmąstymų aukštumas, tai bent jau į ne tokią kasdienišką, ne visai "tikrovišką" sferą.