Pirmosios "Sugrįžimų" kregždės

Edvinas Minkštimas ir Nicole Taylor

Kartu su po užsitęsusios žiemos atbundančia gamta į Lietuvą vėl atkeliauja Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorės Liucijos Stulgienės ir jos darnaus kolektyvo rengiami "Sugrįžimų" koncertai. Gražiai išleistame Muzikos festivalio buklete ši nepaprastai energinga ir sumani organizatorė rašo: "Labai džiaugiuosi, kad garsas apie Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamus festivalius "Sugrįžimai" pasklidęs beveik po visą pasaulį – Europos šalyse, Amerikos, Azijos žemynuose, ten, kur gyvena ir darbuojasi arba studijuoja iš Lietuvos išvykę, bet visada jos išsiilgę muzikai. Šis, jau septintasis, festivalis suteiks galimybę po kelerių ar keliolikos metų vėl pamatyti pažįstamus veidus, išgirsti apie jų laimėjimus, pasidžiaugti jų muzikavimu, juolab kad jie sugrįžta kartu su savo kolegomis, pagarsėjusiais įvairiose užsienio šalyse, bet pas mus dar nebuvusiais. Taigi – vėl graži, jaudinanti pavasario šventė, naujų pažinčių, įspūdžių, atradimų šventė. Ačiū visiems, kurie mus remia, kurie trokšta, kad Vilniaus ir kitų mūsų šalies miestų klausytojai išgyventų tikrą muzikinį pavasarį, kad niekad nenutrūktų mūsų bendravimas su Pasauliu".

Balandžio 1 d. Vilniaus rotušėje įvyko pirmasis "Sugrįžimų" koncertas, kuriame skambėjo dabar Niujorko Juilliardo mokykloje besitobulinančio pianisto Edvino Minkštimo ir jo pakviestos dainininkės Nicoles Taylor (sopranas, JAV) atliekama programa.

E. Minkštimas gimė 1980 m. Kaune. Mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – LMTA), kur studijavo prof. V. Vitaitės fortepijono ir V. Barkausko kompozicijos klasėse. Nuo 2003 m., kai jam buvo suteikti šios mokymo įstaigos ir Paryžiaus nacionalinės konservatorijos magistro laipsniai, jis tęsia studijas JAV. Kaip solistas debiutavo 1995 m. su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atlikdamas E. Griego Koncertą a-moll. Sėkmingai dalyvavo devyniuose tarptautiniuose konkursuose, koncertavo įvairiose šalyse. Į koncertų programas neretai įtraukia ir savo kompozicijas.

Iš Los Andželo kilusi Nicole Taylor dainavimą studijavo Pitsburge. Ten 2002 m. įgijo Carnegie Mellon universiteto bakalauro diplomą. Studijas tęsė Juilliardo mokykloje, Sintejos Hoffmann klasėje. Tarptautinių konkursų laurus skynė Niujorke, Zalcburge, Pitsburge. Jau dainavo Pitsburgo, Los Andželo, Italijos, Juilliardo operose. Tobulinosi daugelyje meistriškumo kursų. Surengė solinių koncertų, yra pelniusi Amerikos meno fondo stipendijų.

Pirmasis "Sugrįžimų" koncertas buvo skirtas Vilniaus apskrities klausytojams, tačiau į jį gausiai susirinko ir sostinės muzikos mėgėjai, karštais aplodismentais sutikę į po remonto dar šaltoką salę įžengiančią gražutę "ežiuku" kirptą, pečius permatomu šaliu pridengusią, dailia žydra suknele pasipuošusią besišypsančią dainininkę, lydimą elegantiško pianisto. Kadangi šių metų "Sugrįžimai" dedikuoti M.K. Čiurlionio 130-osioms gimimo metinėms, koncertas buvo pradėtas šio autoriaus fortepijoniniu Preliudu b-moll, op. 20, Nr. 1 (J. Čiurlionytės numeracija). Toliau didžiąją programos dalį sudarė vokalinė muzika.

Gal norėdama rasti trumpiausią kelią į klausytojų širdis, o gal – supažindinti klausytojus su užsienio kalbomis dainuojamais tekstais ar padėti suprasti kūrinių nuotaikas, Nicole Taylor prieš kiekvieną naują, vis kita kalba atliekamą muzikos "porciją" (o jų buvo šešios) maloniai šypsodamasi ištardavo po keletą aiškinamųjų sakinių, o pianistas juos išversdavo į lietuvių kalbą. Tai tikrai labai patiko publikai, ji vis labiau džiaugėsi, vis karščiau plojo.

Dviem pirmosiomis italų kalba atliekamomis G. Verdi dainomis "Il Poveretto" ("Elgeta") ir "Stornello" (italų liaudies daina) N. Taylor tarytum pateikė savo vizitinę kortelę, iš kurios paaiškėjo, kad ji dainuos gražiu švelniu balsu, kameriniu stiliumi, klasikine, santūria maniera. Po to sekė – net patyrusiems meistrams sunkiai įkremtamas riešutėlis – nuostabus R. Schumanno ciklas "Moters meilė ir gyvenimas". Jei dainininkei būtų pavykę įsigilinti į kiekvienos iš šių aštuonių tobulų dainų turinį ir maksimaliai išraiškingai perteikti visą žmogaus jausmų įvairovę, šis ciklas neabejotinai būtų tapęs viso vakaro programos dramatiniu centru. Klausantis švelnaus, ramaus balso čiurlenimo ir skambiais fortepijono intarpais beprasiveržiančio, sakytum, skatinimo suaktyvėti, galvoje sukosi mintys apie kamerinio muzikavimo problemas ir reikalavimus, romantiško stiliaus pajautą, drąsą imtis sudėtingų uždavinių.

Po pertraukos girdėjome nedidelės apimties ciklus. Pirmojo autorių Reynaaldą Hahną (gimusį, kaip ir M.K. Čiurlionis bei M. Ravelis, 1875-aisiais) dainininkė apibūdino kaip iš Venesuelos kilusį Saint-Saėnso globotinį, kurio dainos skambėdavo Paryžiaus salonuose, "į šią salę panašioje aplinkoje"… Regis, šios keturios prancūzų kalba atliekamos dainos – "Į Chloris" ("Klorisei"), "Trois jours de vendange" ("Trys vynuogių rinkimo dienos"), "Infidelité" ("Neištikimybė"), "Fźtes galantes" ("Nuostabi šventė") – turėjo būti kontrastingų nuotaikų, tačiau dainininkė klausytojų ausis vėl malonino ramybe, švelnumu, kartais stengdamasi suintensyvinti balsą, pasiekti kulminaciją, tačiau tai jai sunkiai sekėsi – turbūt nebuvo tokio dvasinio poreikio, o ir techniškai atlikti nėra lengva. Pianistas vėl stengėsi išsiveržti iš šios ramybės ir savo solinius epizodus skambino gyvai, šviesiu skardžiu garsu.

Klausytojus, atrodo, labiausiai suintrigavo gražus N. Taylor mylimiausių dainų pristatymas – dainų, kurias ji mėgo dainuoti nuo vaikystės, kurios susijusios su jos pačios ištakomis, protėviais. Tos dainos – apie kančią, skausmą, vienijantį visus žmones. Tai buvo trijų autorių spiričiueliai: Johno W. Worko (1901–1967) "This little light of mine" ("Manoji švieselė"), Roberto Mac Gimsey’aus (1898–1979) "Sweet litle Jesus boy" ("Mielasis mažytis Jėzus") ir Evelyn Simpson-Currenton "Lord, how come me here?" ("Viešpatie, kaip aš atėjau?"). Trečiąjį dainininkė atliko solo ir sugebėjo pateikti emociškai įtempčiau ir įdomiau.

Koncerto kulminacija netikėtai tapo Edvino Minkštimo su tikru artistiniu užsidegimu, nepaprastai virtuoziškai, skaidriu, žėrinčiu garsu paskambinta jo "Fantazija Bizet "Karmen" temomis". Tai išplėtotas gana didelės apimties ryškiai pramoginis kūrinys. Pirmoji ir paskutinė jo dalys stebino kompozitoriaus ir atlikėjo gebėjimu varijuoti žinomas temas akordų, oktavų, žaibiškų pasažų kaskadomis. Lėtesnėje, romantinėje vidurinėje dalyje pianistas tarytum išliejo didžiulę šilumą ir meilę, "sutaupytą" skambinant ankstesnius kūrinius. Tapo aišku, kad jis – solistas, virtuozas iš prigimties.

Panašiai kaip kiti šio vakaro vokaliniai kūriniai programos pabaigoje dar buvo atliktos dvi S. Rachmaninovo dainos – "Alyvos" ir "Pavasario vandenys". Bisui atlikėjai pateikė siurprizą – lietuvių liaudies dainą "Ant kalno…", tik jos žodžių (kaip ir kitų, dainuotų kitomis kalbomis), deja, nebuvo galima suprasti.

Vertinti visą koncertą sunku, nes iškyla prieštara. Kritiškai žvelgiant, peršasi išvada, kad būtų prasmingiau pateikti ne tokius sudėtingus, mažiau emocinės ir intelektualinės įtampos reikalaujančius, labiau menininko individualybę ir profesionalumą atitinkančius kūrinius. Kita vertus, matant publikos reakciją buvo akivaizdu, kad paprastiems klausytojams malonu girdėti gerą, pažįstamą muziką – jie džiaugėsi tuo, kas jiems gražu, labai šiltai dėkojo atlikėjams už pastangas ir liko patenkinti maloniai praleistu pavasario vakaru.