Gyvenimo karuselė

Valentinas Ajauskas. "Gyvenimas eina"

"Rotundos" galerijoje veikia Valentino Ajausko ofortų paroda. V. Ajauskas – įvairiapusis menininkas, produktyviai išnaudojantis visas grafikos (ir ne tik) šakas. Be estampo, jis kuria ekslibrisus, knygų iliustracijas, plakatus, karikatūras, tapo. V. Ajauskas jau pelnęs pripažinimą, aktyviai dalyvauja tarptautinėse, ypač miniatiūrų, iliustracijų, parodose. Jo darbų, be Lietuvos muziejų, yra įsigijęs Humoro ir satyros muziejus Gabrove, Del Bello galerija Toronte.

Dauguma parodoje eksponuojamų ofortų sukurti pastaraisiais metais. Dominuoja kamerinio pobūdžio darbai, nors autorius prisipažįsta, kad jį domina ir didesni formatai.

Į akis krinta pasikartojančios archetipinės geometrinės formos – pusmėnulio, rato, disko, spiralės, piramidės. Jos, kaip ir likusi erdvė, pripildomos dekoratyvių elementų, primenančių audinių, juostų raštus. Dominuoja disko forma, ji – lyg gyvenimo, judėjimo, nuolatinės kaitos simbolis. Tai pagrindinis oforto "vyksmą" organizuojantis elementas.

Įdomiausi, mįslingiausi ir konceptualiausi – naujausi ofortai, kuriuose svarbus komunikacijos aspektas – "Pokalbis, I–II", "Veidai", "Žvilgsniai". Jie konstruojami mozaikiškai, iš atskirų vaizdų gabalėlių, fragmentų, formos ypač abstrakčios. Apskritai koliažiškas vaizdų išdėstymas, atspindintis postmodernią gyvenimo sampratą, būdingas pastarojo meto tiek viduriniosios, tiek jauniausiosios kartos grafikai.

Svarbi žmogaus figūra, paprastai – judanti. Žmonių figūrėlės lyg marionetės sukasi, lekia, skuba užburtame rate, neturinčiame nei pradžios, nei pabaigos ("Gyvenimas eina", "Judėjimas"). Nors centrinę ašį visada galima nujausti, kompozicijos išsiskiria formų žaisme ("Karnavalas", "Gyvenimas kaip žaidimas"). Postmoderniai suvoktas gyvenimas yra žaidimas, praeities vaizdinių, formų kartotė.

Tad viena darbų dalis tiek forma, tiek tema – konceptualesnė, intymesnė, kameriškesnė, kita – filosofiškesnė (nors filosofijos, ypač gyvenimo, nestinga visuose darbuose). Vienos kompozicijos žaismingos, dinamiškos ("Gyvenimas eina"), kitos – statiškesnės ("Pokalbis").

Ypač svarbi spalva. Akvatintos tonai sukelia tam tikrą nuotaiką: blausūs melsvi – svajingą, meditatyvią ("Mėnulio žmogus", "Mėnulio miestas", "Saulės slėnis"), rusvi – dinamišką žaismingą ("Sekmadienis", "Šventė"). Lyrizmą sustiprina ypač dažni mėnulio, saulės vaizdiniai. Apskritai lyrizmas Ajausko kūryboje subtiliai dera su lengva ironija.

Vienuose ofortuose užpildoma visa plokštuma, o kituose svarbesnė tuščia erdvė, kaligrafiškas šriftas, linijų žaismas ("Gyvenimas eina", "Mėnulio slėnis I–II"). Štricho elegancija ir ritmu, fragmentiška kompozicija, akvareliškais spalvų tonais išsiskiria didelio formato ofortas "Vasaros žaidimai".

Tad intonacijų ir formų skalė įvairuoja nuo svajingo lyrizmo iki žaismingos ironijos, nuo minimalistinės abstrakcijos iki puošnios konkretybės. Tačiau jas visas autorius virtuoziškai išnaudoja (technikos, formos prasme).