Muzika

Viena, Brahmsas ir "Modus vivendi"

Altenbergo trio pristatė Vytauto Barkausko muziką prestižinėse Vienos salėse

Svetlana Barkauskas

iliustracija
Prie paminklo Johannesui Brahmsui

Vienoje, "Musikverein" svečių knygoje, 2004 m. lapkričio 30 d. Vytautas Barkauskas įrašė savo autografą. Ką tik Brahmso salėje nuskambėjo jo "Modus vivendi", op. 108. Kūrinį atlikęs Altenbergo trio džiaugėsi labai šilta publikos reakcija, autorius tris kartus buvo kviečiamas į sceną.

Vienos "Musikverein" Altenbergo trio, kaip ir neseniai Vilniuje koncertavęs Tokijo styginių kvartetas, yra paties aukščiausio pasaulinio lygio ansamblis. Šis pastovios klasikinės sudėties trio, per sezoną surengiantis apie 100 koncertų, savo repertuare yra sukaupęs apie 170 kūrinių, beveik visą geriausią šiai sudėčiai skirtą repertuarą.

Pianistas Clausas-Christianas Schusteris – ansamblio įkūrėjas, vadovas ir siela. Smuikininkas Amiranas Ganzas griežia Gaffredo Cappos 1686 m. pagamintu smuiku. Othmaro Müllerio violončelė – 1573 m. Andrea Amati darbas. Žinoma, svarbiausia – kaip jie tais instrumentais groja. "Nepaprastai jautriai suprastas ansambliškumas ir gilus "Modus vivendi" charakterio ir dramaturgijos atspindys", – komentavo V. Barkauskas.

Per 2004–2005 ir 2005–2006 m. sezonus Altenbergo trio numatė surengti abonementinių koncertų ciklą "Naujai atrastos Europos šalys". Trio jau pristatė Vengriją, antrasis ciklo koncertas buvo skirtas Lietuvai, vėliau dar laukia Lenkija, Malta, Čekija…

Įdomu, kad šių šalių kompozitorių kūriniai visose koncertų programose pateikti tarp J. Haydno ir F. Schuberto opusų. Turbūt dėl to, kad Vienos publika konservatyvi? O gal norint patikrinti, ar šiuolaikinė muzika konkurencinga tokiame kontekste? Vienos konservatorijos profesoriaus, dirigento Georgo Marko paklaustas, kaip jaučiasi greta Haydno ir Schuberto, V. Barkauskas atsakė: "Labai gerai! Man tai ir didelė garbė, ir labai rimtas išbandymas, juo labiau Vienoje, Brahmso salėje!"

Iš tikrųjų kontekstas nebuvo svetimas Barkausko muzikai – ji ne tik nedisonuoja su istoriniu palikimu, bet ir nė kiek nemažiau emociškai įtaigi. Dažnai pagalvoju – kodėl? Juk muzikinės kalbos išraiškos priemonės akivaizdžiai skiriasi. Gal senąją ir naująją muziką vienija taurumas, kurio, deja, neretai pasigendame šiuolaikinėje muzikoje ir apskritai šiuolaikiniame mene?..

Austrijos muzikinių centrų publika tikrai konservatyvi. Juk didieji pasaulio kompozitoriai – austrų pasididžiavimas. Per radijo interviu apie Vieną V. Barkauskas sakė: "Pasaulio muzikos Meka. Nė viename pasaulio mieste niekada negyveno tiek daug žymių kompozitorių ir nė viename mieste nesukurta tiek daug žymiausių muzikos kūrinių!"

O Austrija – tai ne tik Viena, bet ir Zalcburgas. 1976 m. sausio 30 d. "Salzburger Tagblatt" rašė: "Gidono Kremerio bisui atlikti lietuvių kompozitoriaus Barkausko Grave ir Tokata iš "Partitos" solo atvėrė… tiesiog pašėlusią atlikėjo dvasią. Tai publikos daliai, kuri mėgsta tik Mozartą ir nieko daugiau, kūrinys buvo tarsi gydomasis šokas".

O kaip šiandien, 2004-aisiais? Vienoje, Brahmso salėje? Man atrodo, kad tradicinei konservatyviajai publikai "Modus vivendi" buvo tarsi šviežias ir gaivus oro gūsis. Per pertrauką V. Barkauskas vos spėjo dalyti klausytojams savo autografus.

Kaipgi Barkausko kūrinį įvertino Altenbergo trio atlikėjai? Koncerto programėlėje Christianas Schusteris rašė: "Mūsų pakviesto kompozitoriaus "Modus vivendi" yra visai nedogmatiškas, turi savitą, ypatingai paveikų būdą, nors parašytas "klasikiniam" trio. Kūrinyje panaudota dvylikos tonų eilė neturi jokio konstruktyvaus varginančio poveikio. Šitokia plačiai suvokiamos tonalios erdvės traktuotė neturi istorinių analogų (išskyrus nebent kai kuriuos impresionistinės tekstūros kūrinius)… Barkauskas šiuo kūriniu įrodo, kad daugelį dešimtmečių nesutaikomos, viena kitai prieštaraujančios muzikos idiomos gali surasti vaisingą modus vivendi."

iliustracija
Vytautas Barkauskas su Altenbergo trio muzikantais
Nuotraukos iš asmeninio archybo

Lapkričio 28-ąją įvyko labai sėkmingas pirmasis koncertas. Antrasis lapkričio 29 d. buvo surengtas Vienos "Musikverein Steinerne" salėje, skirtoje pokalbiams su klausytojais. "Susitikimus vedame mes patys, atlikėjai, – komentavo smuikininkas Amiramas Ganzas. – Turime savo publiką, bendraujame su ja koncerto išvakarėse. Koncerto dieną bendrauti sunku – trukdo susikaupti, nusiteikti Brahmso salės euforijai."

Susitikime trio vadovas papasakojo apie Lietuvos istoriją, kultūrą. Paminėjo ne tik Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, bet ir daug kitų Vytautų: Bacevičių, Landsbergį ir kt. Muzikinė dalis prasidėjo M.K. Čiurlionio "Miške" įrašu, vėliau skambėjo Barkausko "Legendos apie Čiurlionį". Domėtasi jo gyvenimo vingiais, ieškota sąsajų su jo kūriniu "Modus vivendi", pasak Altenbergo trio muzikantų, reprezentuojančiu Lietuvos muzikos elitą. Paprastai tokiuose susitikimuose atliekami tik kūrinių fragmentai. Šį kartą, suprasdami vientisą Barkausko dramaturgiją, muzikantai atliko visą "Modus vivendi".

Trečias, svarbiausias, koncertas vyko Brahmso salėje. Ji atidaryta 1870 m. dalyvaujant "Musikfreunde" draugijos vadovui Johannesui Brahmsui, Clarai Wieck. Vėliau šioje 600 sėdimų vietų salėje būdavo atliekami naujausi Brucknerio, Mahlerio, Schönbergo kūriniai. Mūsų koncertų dieną ji buvo pilnutėlė. Apskritai Vienos koncertinis gyvenimas labai intensyvus, per metus – apie 3000 koncertų! Gyventojų irgi nemažai – pusantro milijono.

Ketvirtą kartą "Modus vivendi" suskambo Vienos konservatorijoje. Čia visas dėmesys buvo skiriamas svečiui, jo komponavimo technikai, darbo su studentais principams. Lietuvos pristatymas – labai trumpas, bet efektingas: "Tai nuostabus kraštas, kur nėra sunkiosios pramonės, nėra gamtos išteklių, bet yra muzika" (G. Markas).

Žinodama, kad Altenbergo trio susipažino su visais jiems iš Vilniaus atsiųstais kūriniais ir grojo nemažai šiuolaikinės muzikos, paklausiau, kaip atlikėjai vertina lietuvių muziką pasaulio kontekste. "Ji tikrai savita, išaugusi derlingoje ir vaisingoje dirvoje, – sakė prof. Schusteris. – Man patinka lietuviškas folkloras. Mes su žmona mėgstame skambinti austrų kompozitoriaus Henricho von Herzogengergo (1843–1900) lietuvių liaudies dainų išdailas fortepijonui. Autorius sekė Brahmso Vengrų šokių pavyzdžiu. Pats Brahmsas girdėjo ir žinojo šį rinkinį (apie 20 dainų)."

Negaliu nepaminėti, kad Altenbergo trio koncertų programoje buvo nurodytos ir visų kūrinių premjerų datos bei pirmieji atlikėjai. Tad Vytautas Barkauskas džiaugėsi ne tik Altenbergo trio interpretacija, bet ir su dėkingumu prisiminė pirmuosius "Modus vivendi" atlikėjus Lietuvoje – Armonų trio.