Su vilties šviesa

Reljefinė kompozicija IV. 2000 m.

"Jeruzalės galerijoje" (Ateities g. 1F) iki gruodžio 15 d. veikia dailininkės Zitos Elžbietos Alinskaitės-Mickonienės kūrybos paroda "Visada vilties šviesoje". Joje eksponuojamos per kelerius metus sukurtos tekstilinės kompozicijos – dekoratyvūs sieniniai pano, batika ir tapyba.

Dailininkė tekstilininkė, kūrybinį kelią pradėjusi daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, išsiskyrė netradiciniu meniniu mąstymu, dekoratyviais naujų, modernių formų kūriniais. Daug metų dalyvavo įvairiose parodose, tarptautiniuose tekstilės simpoziumuose ir trienalėse. 1999 m. surengė pirmąją parodą "Medalių" galerijoje Vilniuje, keletą metų buvo atitrūkusi nuo kūrybos, o dabar vėl sugrįžo antrąja paroda.

Tikslinga nors probėgom apžvelgti visą autorės kūrybą. Baigusi studijas Z.E. Alinskaitė-Mickonienė penkerius metus Lentvario kilimų fabrike kūrė projektus masinei gamybai. Buvo įgyvendinta 20 projektų. Jos darbuose išlaikomas spalvinis vientisumas ir subtilumas, kūrybiškai varijuojami liaudies meno ornamentai. Su pramoniniais kilimais dailininkė dalyvavo įvairiose parodose. Be to, tuo metu pradėjo intensyviai austi gobelenus ("Jaunystė", 1972, "Tėvynė", "Saulėgrąžos, 1973). Liaudies meno inspiruotas ornamentinio pobūdžio figūrinis sidabriškai pilkšvų spalvų gobelenas "Jaunystė" apdovanotas jaunųjų dailininkų parodose.

Iki studijų Lietuvos dailės institute Z.E. Alinskaitė-Mickonienė mokėsi S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune ir buvo gerai įsisavinusi tekstilę kaip amatą. Todėl labiau domėjosi naujovėmis, įvairiomis medžiagomis, jų techninėmis bei meninėmis raiškos galimybėmis. Patiko džiuto (jūros žolės) medžiaginės savybės. Džiutas buvo pagrindinė audimo žaliava, pavyzdžiui, sienos kilime "Tėvynė", supintame iš nedažyto natūralaus pluošto su aplikaciniais piešinio kontūrais.

Dailininkės biografijoje reikšmingi du užsakymai visuomeniniams interjerams. Tai simbolinės tematikos gobelenas "Šventė" (1974–1979) Trakų pilies kunigaikščių menėje ir ažūrinė reljefinė kompozicija "Giesmė Baltijai (1982–1988) Lietuvos ambasados Maskvoje Baltojoje salėje.

9-ajame dešimtmetyje nuaustų abstraktaus piešinio, geometrinės struktūros paviršiaus kompozicijų ("Išeinantis kalnas", 1980, "Jūros balsas", 1982) išraiškingumą lemia originalūs reljefiniai monochrominės gamos įvairių medžiagų pynimai. Tuo laiku atsirado ir pirmieji mažųjų formų tekstilės kūriniai. Dailininkė neaudė tradicinės plokštuminės minitekstilės, o pasirinko novatoriškesnių ieškojimų kelią – kūrė erdvines ažūrines minikompozicijas. Vienas jų ("Mini ritmai", "Kompozicija" I–III, 1983) pynė iš dažytų buitinių skalbinių virvelių, derino su vario plokštelėmis, kitas ("Languotis" I–IV, 1988) įdomiai sunarstė iš dažyto špagato ir vilnonių siūlų ant mokyklinių trikampių. Drąsiai eksperimentuodama su mažųjų formų tekstile dailininkė išrado autorinę lankstinių iš kanapinio audinio techniką. Lankstiniai paprastai būna iš popieriaus, o dailininkė autorine technologija kruopščiai norimas formas išlanksto iš tekstilės medžiagos. Šios kompozicijos – minimalistiškos juodos, prisodrintos ("Ramybė", 1985) arba su ryškesniais akcentais ("Bijūnai", 1985). Dailininkė sukūrė ir turtingai niuansuotų juodų dekoratyvinių sienos pano ("Kompozicija", 1985), kurių akcentas – geometriškai išlankstyta kanapinio audinio plokštuma, aplikuota ant milo audinio. Simbolinio ženklo ir spalvinės skalės prasme minimaliausia, o emociškai poveikiausia buvo kompozicija "In memoriam" (1991–1992) tragiškiems sausio įvykiams atminti.

Reljefinė kompozicija "Viltis". 2000 m.

Dabar vykstančioje parodoje eksponuojamos trys 2000–2004 m. sukurtos kompozicijos: reljefinė kompozicija be pavadinimo, M.K. Čiurlioniui atminti skirtas kūrinys "Viltis" ir aplikacinė kompozicija "Žemės ritmai IV". Dailininkė sako, jog pasiilgo spalvos, tad šias itin minimalistines kompozicijas jau papildė santūriomis žemės, rūdžių spalvomis. Iš kaimo kilusi autorė jaučia žemės spalvas, kvapą, todėl visą laiką varijuoja žemės tema (gobelenai "Pradalgėliai", "Gimtoji žemė – Sūduva"). Tas pat būdinga ir batikoms "Šviesos erdvėje", "Žalčio pasaka". Batikos technika dailininkė yra sukūrusi reikšmingų, spalvos požiūriu santūrių kūrinių, skirtų erdviems interjerams ("Žalias saulės takas", 1982, "Karūna", 1983 ir kt.).

Dabar, tamsiuoju ikikalėdiniu laiku, nauja viltimi sušvinta skaidrūs, lengvi abstrakčių tapybos kūrinių potėpiai, įkvėpti šviesos ("Debesėliai dvyniai", "Šviesos banga", "Tebūnie šviesa") bei gaivinančios vandens stichijos ("Vandenų dvasia", "Lietutis rūku dulkia", "Jūra ir lietus").