Apie baletą "Vaivos juosta"

Vladas Jakubėnas

Kiekvienam kūrėjui šimtmetis yra ta riba, už kurios atsiveria užmaršties laukas. Retai pavyksta iš jo sugrįžti. Nesugrįžo scenon ir Vlado Jakubėno baletas. Muzikologė Ona Juozapaitienė rašo, kad po J. Gruodžio baleto "Jūratė ir Kastytis" šis buvo antrasis, plėtojantis poetinės liaudies kūrybos temą, 1960 m. labai ryškiai atsiskleidusią E. Balsio balete "Eglė žalčių karalienė". Taigi "Vaivos juosta" – vienas iš nedaugelio ankstyvojo lietuvių baleto pavyzdžių, "gražiai įsiterpiančių į trijų dešimtmečių tuos du baletus skiriančią tuštumą" ("Vladas Jakubėnas. Dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga", K., 1999).

Šiaip ar taip, lietuviškoji mūza – Vaiva buvo ir lieka nemari. Mitas apie Vaivą įkvėpė ne vieną mūsų menininką savaip pasisemti meilės viskam, kas gyva. Rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, stilizuodamas šį mitą, sukūrė naują žanrą lietuvių literatūroje – mitinę sakmę ("Perkūnas, Vaiva ir Straublys", 1920). Šio rašytojo meninio žodžio galia įkvėpė kompozitorių impresionistą Vladą Jakubėną kurti baletą "Vaivos Juosta" (1940–1943). Pokario metais S. Kymantaitė-Čiurlionienė parašė poemą "Vaiva" (1945), jos pagrindu kompozitorius Stasys Vainiūnas buvo pradėjęs kurti operą, bet vėliau šio sumanymo atsisakė, žinodamas stalinizmo sąskaiton nurašytus kitų jo kolegų kūrinius, pvz., Stasio Šimkaus operą "Pagirėnai". Neprigijo teatro repertuare ir V. Klovos opera "Vaiva", pastatyta 1958 m. Savaip Vaivos mito herojus įamžino grafikė A. Makūnaitė. Grakščios, ryškios linijos labai įtikinamai atskleidžia gilų vidinį herojų dramatizmą. Visų šių autorių darbai yra puikūs, jie praturtino mūsų profesinį meną. Bet stambiausias darbas ta tema – V. Jakubėno baletas "Vaivos juosta".

Lietuvos meno archyve išliko dokumentas, liudijantis apie Kauno didžiojo teatro užsakymą V. Jakubėnui sukurti muziką III veiksmų, 4 paveikslų baletui "Vaivos juosta" pagal V. Krėvės libretą ir F. Lapuchovo padarytą planą. Sutartyje buvo numatyta, kad partitūra turi būti įteikta teatrui iki 1942 gruodžio 1 d. Deja, viską sujaukė prasidėjęs karas.

Karo vėjams siaučiant, pirmasis baleto veiksmas ir du paveikslai pražuvo, teko iš naujo kurti antrąją klavyro redakciją. Laimė, kad posakis "patrankoms prabilus mūzos tyli" kartais turi ir išimčių. Vladas Jakubėnas rašė: "O ar negalima kaip tik tame karo ir pilietinių katastrofų sūkuryje rasti kažkokios vidinės paguodos, kažkokio pateisinimo menininko kūrybiniam darbui?" Libreto autorius V. Krėvė-Mickevičius buvo dar ypatingesnė išimtis. 1940 m., dirbdamas tuometinės vyriausybės užsienio reikalų viceministru, jis iš paties Stalino ir Molotovo išgirdo: "Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, bus įjungta į tarybinių respublikų šeimą" ("Stasys Raštikis. Kovose dėl Lietuvos", Los Angeles). Pašiurpęs nuo tokios perspektyvos V. Krėvė atsistatydino ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Abu su V. Jakubėnu 1941–1943 m. bendradarbiavo kurdami "Vaivos juostą". Jiedu įsipareigojo duoti atkirtį brutalioms jėgoms ir įrodyti, kad lietuviai nėra beginkliai dvasine prasme. Būtent todėl baleto herojė Vaiva – lietuviškoji mūza, bėganti meilės ir mirties akordais, žūsta nuo ją terorizuojančio Perkūno, bet ir po mirties įkvepia žemės dainių. Argi tai ne pačios Lietuvos likimas? Lyg talismanu apjuosę Tėvynę magiškąja "Vaivos juosta" ir V. Jakubėnas, ir V. Krėvė 1944 m. išvyko iš Lietuvos visam laikui.

Vincas Krėvė-Mickevičius

Išlikęs "Vaivos juostos" klavyras liudija romantinės krypties užmojus. Muzikiniai baleto herojų bruožai – nepaprastai ryškūs ir patrauklūs. Pasak muzikologės O. Juozapaitienės, "Vaivą ir Straublį apibūdinančioje muzikoje skaidrus lietuviškas lyrizmas darniai susilieja su subtiliomis impresionistinių harmonijų spalvomis. Ypač poetiška yra muzikinė Vaivos charakteristika. Kompozitorius subtiliai perteikia jos paveikslą, įdomiai jį plėtoja." Įspūdinga demoniška Perkūno atvykimo scena iš antrojo paveikslo: ryški chromatizmų griūtis ir disonansų virtinė kuria grėsmingą foną. Nuotaikingi divertismentiniai šokiai nesuskaldo muzikos į siuitos pobūdžio kūrinį. Dramatiška kulminacija – Vaivos žūties scena – skamba lyg muzikinė ezoterika ir savitai įtikina, kad tik kūrybiškumas yra tautos išlikimo garantas.

Kompozitorius Teisutis Makačinas, susipažinęs su klavyru, rašo: "Emocinga ir spalvinga, impresionistinio pobūdžio V. Jakubėno muzika žada būsiant gražų, įspūdingą spektaklį su sąlyga, kad bus sukurta tinkamo meninio lygio, dideliam (trigubam) simfoniniam orkestrui skirta, LNOBT orkestro meninį pajėgumą atitinkanti, ištaiginga baleto partitūra. Išlikusio klavyro medžiaga suteikia tam pagrindo."

Ši meninė idėja, mano nuomone, labai tinka Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Baleto pastatymas ne tik praturtintų Lietuvos muzikinį gyvenimą, bet ir puikiai reprezentuotų mūsų šalį užsienyje. Tačiau tam prireiks ne tik daug lėšų, bet ir kitokios kultūros politikos nei dabar, kai teatro repertuaras formuojamas vien komerciniais pagrindais.