Spindinti Mūzos Rubackytės žvaigždė

Mūza Rubackytė M. Raškovskio nuotr.

Kiekvienas pianistės Mūzos Rubackytės pasirodymas Lietuvoje suteikia mūsų muzikiniam gyvenimui spindesio, meninės energijos ir naujų impulsų. Manau, niekas neišdrįs neigti, jog šaunioji Mūza, tarsi šviesioji pasakų fėja, turi nepaprastą gebėjimą spinduliuoti teigiamą energiją. Esu tikra, jog po gruodžio 4 d. įvykusio koncerto Nacionalinėje filharmonijoje ne vienas vakaro dalyvis pajuto nenumaldomą norą padaryti ką nors nekasdieniška.

Trečiąsyk kartu su M. Rubackyte Vilniuje koncertuoja dirigentas iš Šveicarijos Stefanas Lano. Kai abu atlikėjai prieš kelerius metus sėkmingai atliko F. Liszto Pirmąjį koncertą, niekas gal nė nepagalvojo, jog šis susitikimas Vilniaus scenoje virs nuolatiniu meniniu bendradarbiavimu. Dueto sėkmę įvertino muzikų menedžeriai, pradėję rūpintis jų bendromis gastrolėmis. M. Rubackytė su S. Lano drauge koncertuoja ir kituose kraštuose. Šis dirigentas yra dar ir pianistas, o tai jai taip pat svarbu.

Simfoniniuose koncertuose dalyvaujantys solistai instrumentininkai paprastai pasmerkti vienadieniams susitikimams su dirigentais: atvažiavai, parepetavai, atlikai ir išvykai. Jei nori įsiskverbti į kūrinio gelmes, rasti bendrų požiūrio taškų, reikia žymiai daugiau laiko. Taigi, turėti scenos partnerį, kuris jau pažįsta solisto asmenybę, girdi jį (tai bene svarbiausia!) ir drauge kuria atliekamo veikalo visumą – tikras muzikavimo džiaugsmas. Laimi ne tik pati muzika, bet ir tokių koncertų klausytojai. Tai buvo akivaizdu šiame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje.

Šįsyk M. Rubackytė pasirinko niekuomet Vilniuje negrotą D. Šostakovičiaus Antrąjį fortepijoninį koncertą F-dur, šviesų ir žaismingą kūrinį, sukurtą 1957 m. ir dedikuotą devyniolikmečiui sūnui Maksimui, netrukus jį pirmąsyk ir atlikusiam. Kodėl pianistė pasirinko būtent šį opusą? Pirma mintis buvo, jog po daugybės didelių rimtų darbų (vienas jų – tiesiog grandiozinis, į tris CD įrašytas visas F. Liszto "Klajonių metų" ciklas) ji panoro atsipūsti ir imtis kažko visai kito. Tai būtų viena priežastis, nors ir ją reiktų suprasti tik sąlygiškai, nes iš tiesų atsipūsti atlikėjui nėra kada, nebent baigus karjerą. Kitą išgirdau iš pačios pianistės: balandžio mėnesį Paryžiuje su trimitininku Guy Touvronu ji pagrojo D. Šostakovičiaus Pirmąjį koncertą ir iškart kilo mintis imtis antrojo. Kadangi kūriniai nėra labai dideli, pianistė planuoja juos abu pagroti viename koncerte Čilėje kitą sezoną.

Klausantis valiūkiškos muzikos, kurioje kompozitorius virtuoziškai žaidžia stereotipais, M. Rubackytės meistriškumas tiesiog užbūrė. Kiekvienas akcentėlis, žaismingas crescendo, žėrintys staccato, švilpiantys pasažiukai buvo atliekami ne tik "laiku ir vietoj", bet dar ir su pašėlusiu jaunatvišku azartu. Puikus ansamblis su orkestru, dirigento jautrumas kiekvienam pianistės gestui ir žaibiškas reagavimas į nuotaikų kaitą leido laisvai, nevaržomai reikštis jos kūrybingumui. Pirmoji ir paskutinioji koncerto dalys kibirkščiavo tarsi fejerverkas, o vidurinėje fortepijonas prabilo nuostabiai artikuliuota kantilena, valdoma griežtos minties ir subtilaus skonio.

Koncerto finalą atlikėjai bisavo, tačiau ir tai nenumaldė įsiaudrinusios publikos. C. Debussy "Mėnulio šviesa" ir S. Prokofjevo "Akimirka" tapo dar viena M. Rubackytės interpretacijos viršūne. Nekantriai laukiant naujų susitikimų su pianiste, belieka klausytis jos diskų, kuriuos jau galima nusipirkti Vilniuje naujai atidarytoje parduotuvėje Filharmonijos fojė.

Kita programos dalis buvo skirta M. Ravelio ir paties dirigento S. Lano muzikai. Programą įrėmino M. Ravelio choreografinė poema "Valsas" ir "Kilnūs ir sentimentalūs valsai", juos orkestras atliko išties jautriai muzikuodamas. Buvo perteiktas turtingas nuotaikų spektras, atskleista orkestro spalvų ir dinamikos paletė, sužaižaruodavo Vienos valso stichija. Ypač sudomino paties dirigento sukurto opuso premjera. S. Lano kompoziciją studijavo Amerikoje ir Vokietijoje, keli jo kūriniai buvo premijuoti. Dabar, net ir labai intensyviai dirbdamas kaip dirigentas, S. Lano kuria. Trečioji simfonija "Eikasija" užbaigta neseniai. Pats autorius rašo, jog graikiškas žodis eikasija reiškia vaizduotę, kurios esmė – vaizdinys laike. Kūrinyje šis vaizdinys yra pirmosios dalies tema, iš kurios išauga visas kūrinys. Pirmoji simfonijos dalis Tema con variazioni dėmesį patraukė spalvomis, "prancūziško" kolorito deriniais su politonalios harmonijos sąskambiais bei originaliu variacijų išdėstymu, primenančiu nesibaigiantį kaleidoskopą. Nuolatinis kitimas, tačiau jo viduje atpažįstame struktūras. Tai harmonija, valso atskambiai (solo smuikas), tercijos ir kvintos slinktis (panaši į lietuviškų daugiabalsių dainų), trimitų signalai... Kompozitorius puikiai valdo orkestrą, tarsi pabrėždamas šį gebėjimą, meistriškai žaidžia faktūromis. Antroje dalyje pereinama į jausmų sferą, kurią paryškina patetiška solo fortepijono partija. Trečioje dalyje vėl grįžta nuolat besikeičiantis greitas vyksmas. Kompozitoriaus braižą apibūdinti gana sunku, jis ypač nepanašus į Lietuvoje kuriančių autorių. Atrodo, jog didžiausią dėmesį S. Lano skiria orkestro valdymui ir faktūrų įvairovės eksponavimui. Pats autorius sako, kad "turime saugotis, jog netaptume priklausomi nuo "programų", pagal kurias esame linkę klausytis to, kas iš tiesų kuriama kaip grynoji muzika".